Neringa Venckienė: Teismų sistema mane naikina

Prieš metus žuvusio Drąsiaus Kedžio sesuo, Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė, galutinai nusivylusi šalies teisine sistema, bando atskleisti jos tamsius užkulisius. Šią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė neleido teisybės ieškančios teisėjos sutrypti sistemai. Jos Ekscelencija nepasirašė jos atleidimo dekreto, nors Teisėjų garbės teismas primygtinai rekomendavo tai padaryti. Kas toliau? “Respublika” kalbina N.VENCKIENĘ.

- Kovo 20-ąją suėjo lygiai metai, kai jūs išvydote savo žuvusį brolį Drąsių Kedį. Tačiau jūsų kova su Lietuvos teisine sistema prasidėjo dar anksčiau, nuo 2008 metų. Ar yra jus palaikančių kolegų? Ar nesijaučiate vienui viena?

- Yra, bet jie bijo net viešai, tarkime, kalbėtis, kad jų pačių paskui netąsytų.

- O kas tąsytų? Teismų sistema? Gal kolegos irgi bijo sulaukti Teisėjų garbės teismo verdikto? Bijo prarasti darbą, jei jus viešai užsistos?

- O jūs pagalvokite, kaip čia yra. Jūs tik pagalvokite, per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų dabar aš esu pati blogiausia teisėja? Kiek yra visko buvę - girtų, kyšininkų visokių, kurie bylos nesugebėdavo per metus surašyti, net septynerius metus, esu girdėjusi, nesugebėjo surašyti. Tai jie geresni už mane? Paprasčiausiai bijo tiesos. Bijo, kad tiesa neišlįstų. Mane galutinai nori užtildyti, todėl toks Teisėjų garbės teismo veiksmas ir buvo padarytas. Kad mane atleistų.

(Su N.Venckiene kalbėjomės kovo 20-ąją, likus dienai iki prezidentės D.Grybauskaitės sprendimo neatleisti šios Kauno teisėjos iš pareigų - red. past.)

- Gal taip siekiama pakelti teismų institucijos prestižą? O jūs griaunate pasitikėjimą teismais. Esą viskas gerai. Venckienę užtildysime, išvarysime ir teismų sistema savaime taps skaidri? Žmonės vėl teismais pasitikės.

- Jie? Jeigu jie nesuvokia, kad žmonės teismais nepasitiki, vadinasi, jie gyvena kitame pasaulyje. Teismais žmonės visiškai nepasitiki. Bet kuri apklausa tą rodo. Teismas yra viena iš institucijų, kuria labiausiai žmonės nepasitiki. Apie 80 procentų. Tai yra iš tikrųjų tragiška. Ir čia, kai girdi, kad viskas teismuose gerai, tai kvailam reikia būti.

- Gal Teisėjų garbės teismas suabejojo jūsų profesionalumu? Kaip sekasi nagrinėti civilines bylas?

- Kai mano bylas tikrino, absoliučiai jokių trūkumų nerado. Rado vieną bylą, kur aš nusišalinau. Teisme nebuvo patvirtinta bylų paskirstymo tvarka, o Teisėjų taryba buvo priėmusi nutarimą, kad kiekvienas teismas pasitvirtintų savo tvarką. Bylos dalyviai dėstė motyvus, kad paskirstymo tvarka visai ne ta, kodėl ne tas nagrinėjo, tai aš nusišalinau, pasakiau, kad nenoriu vertinti savo vadovybės veiksmų. Tikrintojai surašė tame patikrinimo akte, kad aš galėjau nenusišalinti.

- Juolab kai jūs nagrinėjate tokias sudėtingas civilines bylas.

- Žinote, baudžiamosios bylos irgi nelengvos. Teisėjams iš tiesų tenka baisus krūvis.

- Žmonės kalba, kad teismai nėra apsaugoti nuo kyšininkų. Tačiau, jei pasitaiko nutverti kyšininką teisėją, tai būna tik vienetiniai atvejai...

- Taip ir yra. O kiek dar nežinome. Jei tiek žmonių kalba, vadinasi, ne be reikalo. Tiek galiu pasakyti - Lietuva yra per maža šalis. Žino, kas yra kyšininkai ir kas yra ne kyšininkai. Žmonės žino konkrečias pavardes ir konkrečius vardus. Ir čia nereikia įsivaizduoti. Gali įsivaizduoti, kad tavęs nepagaus, bet žmonės žino, kas tu. O aš esu rami dėl savo bylų. Aš jas greitai nagrinėju. Aišku, būna, kai ką nors aukštesnis teismas pakeičia, bet aš ir sąžiningai, ir greitai bylas nagrinėju. Ir manau, kad gerai nagrinėju. Jeigu gerai atsimenu, 2005 ar 2006 metais mano nė vienas sprendimas nebuvo apskųstas. Absoliučiai. Kitų teisėjų kai kurie sprendimai buvo apskųsti, o mano visi palikti. Viskas geriausiai. Kai kurie laikraščiai rašo, kad aš bylų beveik nenagrinėju. Tai netiesa. Metų gale sudaroma ataskaita. Lieka bylų likutis. Pernai turėjau mažiausiai į kitus metus perkeltų bylų. Tai reiškia, kad aš jas išnagrinėjau. Net paneiginėti nenoriu. Ai, tegul jie rašo, ką nori.

- Ar teko susidurti su kolega kyšininku, kuris neįkliuvęs? Bet žinote, kad jis kyšininkas? (N.Venckienė ima šypsotis - red. past.) Juokiatės?

- Man atrodo, tos kalbos, kurios sklinda, tikrai yra ne be reikalo. Žinote, čia jau nieko švento nėra. Čia, mūsų valstybėje... Čia, žinote, ne tik teismai, bet ir kitur, korupcija visur. Patys matote, kas čia darosi. Gali bet ką padaryti. Tai, ką kalba žmonės, apie tą korupciją teismuose, prokuratūroje, yra vienas dalykas. Bet yra kitas dalykas. Teisinėje sistemoje yra akivaizdūs dalykai, kai nepaisoma įstatymo reikalavimų. Pavyzdys paprastas - teismo pirmininkas, remiantis įstatymu, gali išbūti tik dvi kadencijas. Ne daugiau kaip 10 metų. Yra daugybė teismų pirmininkų, kurie dirba ilgiau nei 10 metų. Tai iškart įstatymo pažeidimas! Jeigu tu žinai, kad negali daugiau būti pirmininku, tai kodėl rašai prašymą? O tie, kurie žino, kad jis negali daugiau būti pirmininku, kodėl pritaria jo skyrimui? Čia yra elementarūs dalykai. Net nereikia teisininku būti. Čia ir taip viskas akivaizdu. Todėl taip ir yra. Pirmininkai nepakeičiami. Iš tikrųjų man tik reikia laukti šalies prezidentės sprendimo, tačiau žiūriu, kad aš vos ne pirma, kuri dar bando kažką reformuoti toje supuvusioje teisinėje sistemoje. Dar kažką keisti. Ir Valantino (buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas - red. past.) neliko prokuratūroje, ir to Gintaro Jasaičio su Vytautu Barkausku (abu buvę generalinio prokuroro pavaduotojai - red. past.). Ir Valantinas nepaaukštintas. Ir teismų pirmininkai, kurie metų metais buvo nepakeičiami, dabar keičiasi.

- Teisinę sistemą sudrebinote, bet už tą sudrebinimą turbūt darbo neteksite. Ar vadovybė gali kištis į teisėjo darbą?

- Teisėjo darbas grynai asmeninis. Jei esi sąžiningas, gali toks ir likti. Jei atsilaikai prieš kyšius, netgi ir prieš baimę, tai vis tiek sprendimą gali priimti tokį, koks jis ir turi būti. Pavyzdžiui, teisėja Regina Cemnolonskienė, juk ji irgi rizikavo, kai apie Arvydą Stankų pranešė. Gal kitas teisėjas būtų ir tylėjęs.

- Buvęs Kauno apygardos teisėjas A.Stankus įtariamas klastojęs savo kolegų parašus. O kas būtų, jei jūs būtumėte apie A.Stankų pranešusi?

- Man bet kokios smulkmenos būtų užtekę, kad atleistų. O dėl Stankaus, tai teismuose sklando kalbos, kad galėtų būti ir kitų galimų įtariamųjų. Ne tik Stankus. Bet kažkodėl joks prokuroras, tarkime, Petrauskas, Generalinės prokuratūros prokuroras, nerengia spaudos konferencijos. Galėtų kaip ir mano atveju surengti spaudos konferenciją. Pasakyti, kokius parodymus duoda Stankus. Gal ne tik Stankus čia galimai prisidėjęs. Gal gali būti ir daugiau įtariamųjų, bet mes apie tai nieko nežinome. Ta pati Generalinė prokuratūra ką nori, tą ir viešina. Net melą. O ko nenori - tai išvis tyli. Man tai jau viskas. Ką aš esu praradusi - ir brolį praradusi, ir mergaitės gyvenimas sugadintas, nieko aš jau daugiau neprarasiu. Man telieka tiesą rėžti į akis. O darbas... Jau ne pagrindinis veiksnys. Kai sąžiningai dirbi, tai ir darbo bus.

- Bet neslėpkite, teisėjos darbas yra jūsų pašaukimas. Skaudu būtų jo netekti.

- Man visko yra buvę. Aišku, bylose visada kas nors pralaimi, bet jei teisėjo sprendimas priimtas sąžiningai, tai teisėjui nebūna jokių problemų su pralaimėjusiais bylą. Man per dvylika metų absoliučiai su bylininkais nebuvo jokių problemų.

- O su kolegomis?

- Tarp teisėjų (Kauno apygardos teisme - red. past.) bendravimo iš esmės ir nėra. Kai dirbau Kauno rajono apylinkės teisme, labiau bendravome. Man net keista pasirodė, kai atėjau, kad teisėjai taip mažai bendrauja. Bet kai esi ramios sąžinės, gali atsilaikyti prieš viską.

- Tačiau prieš Teisėjų garbės teismą vis vien nepavyko atsilaikyti. Net ir su ramia sąžine. Kaip suprasti? Gal garbės teismas nepakankamai garbingas?

- Į Teisėjų garbės teismą nuvažiavusi nebuvau. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdyje, kai man pirmą bylą kėlė, aš buvau. Atsimenu Stasio Stačioko klausimą - tai dar ilgai kalbėsi su žurnalistais? Atsakiau - kiek man reikės, tiek ir kalbėsiu. O kai laikraščiai rašo, kaip Stačiokas atostogauja, kaip rengiasi, kaip su žmona į kavinę eina? Aš kalbu dėl savo nelaimės, dėl tragedijos, o jis kalba apie savo turtingą gyvenimą. Komisijos narys Laimutis Aleknavičius, teisėjas, nuvažiavęs į Teisėjų mokymo centrą, viešai pasakė, kad kažką reikia daryti su Venckiene, kad problema darosi su Venckiene. Kad viską viešina. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdyje paprašiau Aleknavičių nušalinti. Nenušalino! Sako, tai, ką kalbėjo uždarame mokymo centre, nesiskaito. Tai ko man važiuoti į garbės teismą? Jei pats teisėjas Remigijus Preikšaitis Klaipėdos apygardos teisme, Klaipėdos administraciniame teisme rinko po 50 litų, kad teisėjas Jonas Furmanavičius būtų reabilituotas. Pedofilijos byla dar nenutraukta buvo, dar tyrimas vyko, o jis renka po 50 litų, kaip teisėjų asociacijos narys, kad teisėją reabilituotų. Ir nieko - gali mano bylą nagrinėti. Kito teisėjo, komisijos nario, brolis buvo siejamas su kontrabanda. Aišku, teisėjas neatsako už brolį, kaip ir aš neatsakau. Tačiau aš su tuo teisėju dėsčiau Mykolo Romerio universitete vienoje katedroje, o jo žmona dirba tame pačiame teisme kaip ir aš. Jei kartu dėstėme, tai galėjo nusišalinti? Bet nagrinėjo lyg niekur nieko. Nemanau, kad jis turėjo nagrinėti mano bylą. Ten, Teisėjų garbės teisme, net nėra su kuo aiškintis. Kai išgirdau sprendimą per žinias, tai man daugiau spaudos konferenciją priminė. Tik palaikymo laišką iš kaimo tetrūko perskaityti. Nei su kuo ten aiškintis, nei ką.

- Jūs esate sesuo, praradusi brolį. Jums ir taip yra labai sunku. Kaip kolegos to nesupranta? Juk tokios būklės žmogus gali ir neišlaikyti. Pratrūkti. Pasakyti ir stipresnį žodį. Tarkime, kokiam nors jūsų etiką bei garbę analizavusiam teisėjui kas nors praneštų, kad jo artimasis pateko į avariją. Kažin ar išliktų visiškai ramus, indiferentiškas.

- Ir dar jei pasakytų, kad jo vienintelę mergaitę prievartauja iškrypėliai. Jiems tik vieno reikia. Jiems reikia, kad atsitiktų, kas atsitiko man ir mano broliui. Ir tada suvoktų, ką reiškia jų kova už uždarą teismų sistemą. Vienintelio jiems reikia. Jiems reikia, kad jų gyvenime atsitiktų nelaimė ir tragedija. Kitaip tikrai jie nesupras. Bet dabar man jau vis tiek. Man nėra ką prarasti.

- Nejaugi žmogus sugeba suvokti svetimą skausmą tik pats jį patyręs? Nejaugi teismų sistemoje dirba tiek emociškai bukų teisės specialistų? Tai tik retorinis klausimas. O dabar kitas. Neretorinis. Kodėl teismų sistema tokia nežmoniškai uždara? Juk ne žvalgai užfrontėje, ne “štirlicai”, kad reikėtų griebtis tokios konspiracijos. Kodėl negalima viešai kalbėti. Suprantu, jei teisėjas, dar neišnagrinėjęs bylos, pranešinėtų visuomenei, kokio dydžio bausmę teisiamajam paskirs, tada tikrai būtų neetiška. Bet būti gyvu žmogumi, piliečiu juk ir teisėjams turėtų būti leidžiama?

- Jei teismų pirmininkai tie patys metų metais, tai tikrai užsidariusi sistema. Kas vadovauja tiek metų, tas ir diriguoja viską.

- Faktiškai tampa vienvaldžiais karaliukais?

Atsakymo į šį klausimą ir pokalbio su N.Venckiene tęsinio ieškokite antradienio (balandžio 26-osios) numeryje.