Įstatymas nuo smurto moterų neapsaugojo

Praėjus daugiau nei metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigalėjimo, būtų galima džiaugtis mažėjančiais iškvietimų ir ikiteisminių tyrimų skaičiais, jei ne pastarasis įvykis, kai moteris, nesulaukusi policijos pareigūnų, buvo nužudyta savo namuose. Anot policijos, giluminės šios tragedijos priežastys buvo užprogramuotos, mat išleistas įstatymas neužtikrino priemonių jo įgyvendinimui ir pamiršo svarbiausią dalyką - prevenciją iki skambučio į policijos nuovadą.

Apie gerėjimą kalbėti anksti

Nuo 2011 m. gruodžio 15 d., kai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, iki 2013 m. kovo 8 d. policijoje užregistruoti 20 593 pranešimai apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir pradėti 9996 ikiteisminiai tyrimai. Policijos departamento duomenimis, įsigaliojus įstatymui sumažėjo iškvietimų ir padidėjo ikiteisminių tyrimų. Nuo įstatymo įsigaliojimo momento iki 2012 m. sausio 12 d. policijoje buvo užregistruota 3117 pranešimų apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir pradėti 1028 ikiteisminiai tyrimai. Anksčiau, kai tokio įstatymo nebuvo, 2010-aisiais buvo užregistruota 42 214 iškvietimų dėl konfliktų šeimoje ir pradėta 614 ikiteisminių tyrimų.

Tačiau policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla buvo įsitikinęs, kad, remiantis skaičiais, išvadas daryti anksti, mat tendencijos matysis tik po kelerių metų. „Nors skaičiais problemos mastas tarsi mažėja, klausimas, ar nėra ji įvelkama į kitą rūbą, galbūt tas fizinis smurtas pasireiškia kitomis formomis, pvz., psichologiniu smurtu. Todėl nedrįsiu sakyti, kad situacija šioje vietoje gerėja“, - į galimas kitas smurto apraiškas atkreipė dėmesį generalinio komisaro pavaduotojas.

Trūksta prevencijos

Pasak R. Požėlos, nors įstatymas buvo seniai reikalingas, jam pasirodžius policijos pareigūnams nebuvo suteikta priemonių jį vykdyti. Todėl esą neseniai įvykusios tragedijos Klaipėdos rajone, kai buvo nužudyta moteris, nesulaukusi pareigūnų pagalbos, priežastys buvo užprogramuotos.

„Įstatymo leidėjas savo aiškinamajame rašte parašė, kad įstatymas papildomų lėšų nereikalaus. Tačiau taip negali būti. Toks pasakymas yra stručio galvos kišimas į smėlį. „Per dvejus metus mes praradome 2 tūkst. žmonių, o atėjo žymiai mažiau. Būna, kad vienas ekipažas dirba visame rajone. Įsivaizduokite, ką tai reiškia?“ - apie darbo sąlygas pasakojo R. Požėla.

Policija jau pateikė Seimui svarstyti įstatymo pakeitimus, tikėdamasi, kad bus atkreiptas dėmesys ne tik į problemos pasekmes, bet ir priežasties šalinimą. „Mes manome, kad šis įstatymas turėtų daugiau kalbėti apie institucijų veiklą iki skambučio į policiją ir darbą po teismo sprendimo, t. y. darbas su auka, su smurtautoju. Kitaip sakant, įstatymas turėtų būti labiau socialiai, prevenciškai orientuotas. O pas mus paprastai pradedama dirbti su žmonėmis, kai jau kažkas įvyksta“, - buvo įsitikinęs generalinio komisaro pavaduotojas.

Dalia KITAVIČIENĖ, Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė, „Lietuvos garbė 2013“ laureatė:

- Įstatymas įgalino policiją spręsti problemos pasekmes, tačiau ką daryti, kad būtų pašalintos jos priežastys?

- Kitą kartą yra labai paprasta pasakyti, ką daryti. Tačiau kas pamato, kaip žmonės probleminėse šeimose gyvena ir kokie tose šeimose yra santykiai, supranta, kad viskas labai sudėtinga. Jei kalbėtume apie moteris (nors turime nepamiršti, kad ir vyrai patiria smurtą), jos gali socialiniam darbuotojui ar man pasakoti, kad ją skriaudžia vyras, bet ji niekada nesikreipia pagalbos ir atvirai nepasisako. Tie žmonės yra surišti nematoma smurto gija, kuri reiškia priklausomybę nuo smurtaujančio asmens.

Mes kalbame apie tuos atvejus, kai jau yra kreipiamasi į policiją, tačiau yra daugybė atvejų, kai pagalbos nesikreipiama. Galiu kalbėti apie kaimą, kuriame tas smurtas yra toks įprastas, kad net sunku suprasti, kaip taip gali būti. Net kaimynai reaguoja į tai kaip normalų, niekada nesikeičiantį dalyką. Todėl tikrai negalima dėti visų vilčių į policiją kaip priemonę naikinti šią problemą. Tai yra daugiakompleksinis dalykas.

- Dažnai probleminės šeimos yra neakivaizdžiai nurašomos, esą alkoholio liūne skęstantys, smurtaujantys asmenys yra nepakeičiami? Ar jūs su tuo sutinkate?

- Mes, kurie esą esame nenurašyti, patys didiname tą atskirtį savo pašaipiu, piktu šypsniu, nepriėjimu prie žmogaus, įkyriomis pastabomis.

Galiausiai tie žmonės patys pradeda tikėti, kad visuomenei jie nepriklauso, kad jie yra kitokie, nei visi kiti.

Kai aš paklausiau moters po pusės metų blaivybės, kas pas ją gyvenime labiausiai pasikeitė, ji man atsakė, kad ją kaime žmonės pradėjo matyti, su ja sveikintis. Anksčiau, net kai ji būdavo blaiva, pro moterį kaimynai pareidavo kaip pro tuščią vietą.

- Ar jūsų praktikoje buvo atvejų, kai nuoseklus darbas su žmonėmis padėjo jiems išbristi iš alkoholio, smurto šeimoje liūno?

- Tikrai taip. Svarbiausia, kad tie pavyzdžiai, kurie mane pačią kelia dirbti, yra tie, kurie buvo nurašyti, esą jiems neįmanoma padėti, o pasirodo - įmanoma. Vieno žmogaus jau buvo išsižadėję sūnūs, jo alkoholizmo stažas buvo daugiau kaip 20 metų. Kartą jis man paskambino susijaudinęs ir susigraudinęs per Kalėdas. Aš iš karto jį puoliau, kad bus vėl išgėręs. O pasirodo, jis tik norėjo pasidžiaugti, kad po keliolikos metų pas jį atvažiavo vaikai su anūkais. Tai jam buvo stimulas keltis, mesti alkoholį. O moterys, atsisakiusios alkoholio, rado stiprybės atsitraukti nuo smurtaujančio vyro.

20 - tiek tūkst. pranešimų apie galimą smurtą artimoje aplinkoje gauta po įstatymo įsigalėjimo pradžios iki šių dienų