Ir policininkai išgyvena skausmą

Arū­nas Nor­kus – pir­ma­sis ir vie­nin­te­lis psi­cho­lo­gas Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jo­je, ku­rio­je dir­ba apie 1100 dar­buo­to­jų. Psi­cho­lo­gas spė­ja, kad tiek aša­rų, kiek iš­lie­ta per du jo dar­bo mė­ne­sius, ka­bi­ne­tas ne­bu­vo ma­tęs. Iki šiol psi­cho­lo­go eta­tai tė­ra tik Vil­niaus, Kau­no, Pa­ne­vė­žio, Tau­ra­gės ir Šiau­lių ap­skri­čių ko­mi­sa­ria­tuo­se.

Krei­pia­si kas­dien

– Ko­dėl toks ma­žas dė­me­sys ski­ria­mas psi­cho­lo­gi­nėms po­li­ci­jos sis­te­mo­je dir­ban­čių­jų pro­ble­moms?

– Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tas vi­sa­da tu­rė­jo sa­vo psi­cho­lo­gus. Anks­čiau tek­da­vo dar­buo­to­jams va­ži­nė­ti, da­bar bus leng­viau. Šiuo me­tu ap­skri­ty­je dir­ba apie 1100 dar­buo­to­jų. Skai­čius gal­būt at­ro­do la­bai di­de­lis, bet ne kiek­vie­nam iš jų rei­kia psi­cho­lo­go pa­gal­bos.

– Ar pa­kan­ka vie­no psi­cho­lo­go vi­sai ap­skri­ties po­li­ci­jai?

– Ži­no­ma, kad ne. Ir pen­kių bū­tų per ma­žai.

Pir­mo­sio­mis sa­vai­tė­mis va­ži­nė­jau po ap­skri­tį, pri­si­sta­čiau, kas aš, ko ga­li­ma iš ma­nęs rei­ka­lau­ti. Da­bar vyks­ta psi­cho­lo­gi­niai mo­ky­mai, mik­rok­li­ma­to ty­ri­mai, gru­pi­niai, in­di­vi­dua­lūs kon­sul­ta­vi­mai.

As­me­niš­kų krei­pi­mų­si su­lau­kiu be­veik kas die­ną. Daž­niau­siai dėl san­ty­kių pro­ble­mų: san­ty­kio su sa­vi­mi, su ap­lin­ki­niais – ko­le­go­mis, šei­mos na­riais, drau­gais.

Kas­dien gau­nu laiš­kų. Jei pro­ble­mos ne­di­de­lės, iš kar­to at­sa­kau, kas re­ko­men­duo­ja­ma. Jei di­des­nės, siū­lau kal­bė­tis as­me­niš­kai.

Su­lau­kiu klau­si­mų ir dėl dar­bi­nių rei­ka­lų. Pa­vyz­džiui, kaip kal­bė­tis su paaug­liais, ko­dėl jie vie­naip ar ki­taip el­gia­si.

– Ar pa­rei­gū­nai ne­si­bai­mi­na ei­ti pas psi­cho­lo­gą, kad vė­liau ne­kil­tų ne­ma­lo­nu­mų?

– Tam tik­ro ne­pa­si­ti­kė­ji­mo yra. Gąs­di­na „psi­cho-“. Ne­si­gi­li­na­ma, ar tai psi­chiat­ras, psi­cho­lo­gas, psi­choa­na­li­ti­kas. Mū­sų vi­suo­me­nė­je ap­skri­tai nė­ra įpras­ta ei­ti pas psi­cho­lo­gą. Va­ka­ruo­se kiek­vie­nas tu­ri sa­vo sto­ma­to­lo­gą, as­mens gy­dy­to­ją, kir­pė­ją ir psi­cho­lo­gą.

– Ar as­muo, ku­ris ne­šio­ja­si gink­lą, ne­ri­zi­kuo­ja pra­ras­ti dar­bo, ap­si­lan­kęs pas psi­cho­lo­gą?

– Dvie­jų žmo­nių po­kal­bio tu­ri­nį kaž­kiek pa­vie­šin­ti lei­džia tik dvi są­ly­gos: kai yra ri­zi­ka sau pa­čiam ir ri­zi­ka vai­kams. Vi­sa ki­ta lie­ka tarp ma­nęs ir žmo­gaus, su ku­riuo kal­ba­me. Ne­bent žmo­gus pa­si­sa­kys: „Pa­rei­siu na­mo ir nu­si­šau­siu“. Ta­da, ži­no­ma, bū­tų rea­guo­ja­ma.

Psi­cho­lo­gą pa­gal įsta­ty­mus ga­li­ma pa­duo­ti į teis­mą už ne­tin­ka­mą dar­bą ir as­mens duo­me­nų pa­vie­ši­ni­mą.

Nie­kas ne­no­ri mir­ti

– Prieš ke­le­tą sa­vai­čių ko­lek­ty­vą su­krė­tė ko­le­gos sa­vi­žu­dy­bė. Kaip pa­dė­jo­te iš­gy­ven­ti ne­tek­tį?

– Bu­vo pa­da­ry­ta vis­kas, kas pri­klau­so iš psi­cho­lo­gi­nės pu­sės. Smulk­me­nų ne­ga­liu ko­men­tuo­ti.

Sa­vi­žu­dy­bė ne­bū­na dėl vie­nos prie­žas­ties, ji – dau­giak­lo­dis reiš­ki­nys. Nie­ka­da ne­ra­si at­sa­ky­mo, dėl ko, ko­kia bu­vo pa­sku­ti­nė prie­žas­tis.

Silp­nu­mo aki­mir­ka trum­pa. Kar­tais už­ten­ka 5 mi­nu­čių po­kal­bio iš­gel­bė­ti gy­vy­bę. Nie­kas ne­no­ri mir­ti. Sa­vi­žu­dy­bė – ne nu­si­ma­ri­ni­mas, o są­mo­nės sau atė­mi­mas, kad ne­jaus­tum psi­chi­nio skaus­mo, ku­ris be­vil­tiš­kas. No­ri ne­be­ken­tė­ti, ne­be­jaus­ti, ne­beiš­gy­ven­ti. Kal­ban­tis šis skaus­mas su­ma­žė­ja.

– Lie­tu­va te­be­pir­mau­ja pa­gal sa­vi­žu­dy­bių sta­tis­ti­ką. Ko­kios prie­žas­tys?

– Prik­lau­so nuo daug prie­žas­čių: po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos, vi­suo­me­nės psi­cho­lo­gi­nės svei­ka­tos ir to­kių spe­ci­fi­nių da­ly­kų, kaip al­ko­ho­lio priei­na­mu­mas.

Žmo­nės nu­si­vy­lę, ne­tu­ri vil­ties, dva­si­nė bū­se­na įtemp­ta, nes ne­ži­no, kaip si­tua­ci­ja pa­si­keis. Žmo­gui rei­kia sta­bi­lu­mo, kad džiaug­tų­si gy­ve­ni­mu.

Da­bar vi­si šau­kia: „Išau­go ava­rin­gu­mas!“ Sa­ko­ma – gal­būt po­li­ci­nin­kai blo­giau dir­bo sau­sio mė­ne­sį. Ne. Dir­bo, kaip dir­bę. Žmo­nės la­biau ner­vi­na­si, dau­gė­ja dest­ruk­ty­vaus el­ge­sio, nu­kreip­to į sa­ve: ri­zi­kin­gas vai­ra­vi­mas, sa­vi­žu­dy­bės, pa­di­din­tas al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, chu­li­ga­niz­mas.

Šie da­ly­kai su­si­ję tie­sio­giai, po­ky­tis vi­suo­me­nė­je iš kar­to pa­si­jau­čia.

Pa­rei­gū­nai ir­gi iš­gy­ve­na skaus­mą

– Po­li­ci­nin­ko dar­be daug bru­ta­lu­mo, stre­so ten­ka su­si­dur­ti su žmo­gui sun­kiai su­vi­kia­mo žiau­ru­mo nu­si­kal­ti­mais. Kaip su­si­tvar­ky­ti su ne­ga­ty­viais jaus­mais?

– Di­džio­ji da­lis dar­buo­to­jų – vy­rai. O ber­niu­kai nuo ma­žens auk­lė­ja­mi ne­verk­ti, neinkš­ti, nes bus ne­vy­riš­ka. Po­li­ci­nin­ko dar­be tu­ri bū­ti at­spa­rus, tvir­tas, va­lin­gas, ne­si­skųs­ti. Vy­rai už­si­de­da šar­vus, ku­rie vė­liau išau­ga į pro­ble­mą.

Pa­rei­gū­nai ir­gi iš­gy­ve­na skaus­mą, yra pa­žei­džia­mi, bet ne­ga­li to pa­ro­dy­ti. Šis ka­bi­ne­tas per tuos du mė­ne­sius jau ma­tė tiek aša­rų, kiek, ko ge­ro, nė­ra ma­tęs.

– Dau­giau pro­ble­mų ky­la na­muo­se ar dar­be?

– Vie­nas su ki­tu su­si­ję. Jei yra pro­ble­ma šei­mo­je, ji at­si­ne­ša­ma į dar­bą. Jei dar­be – kar­tais par­si­ne­ša­ma į šei­mą. Neį­ma­no­ma at­si­ri­bo­ti.

– Ta­da pro­ble­mos mal­ši­na­mos al­ko­ho­liu, smur­tau­ja­ma?

– Šios blo­gy­bės ne­sve­ti­mos kiek­vie­nai struk­tū­rai. Mū­sų vi­suo­me­nė­je yra kri­ti­nių taš­kų, kaip iš lėk­tu­vų „iš­kren­tan­tys“ gir­ti me­rai. Iš vie­no fak­to ne­ga­li­ma da­ry­ti api­bend­ri­ni­mo. Bu­vo šal­ta sa­vai­tė, bet ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je yra at­šiau­rus kli­ma­tas.

– Po­li­ci­nin­kas su­si­du­ria ir su vi­suo­me­nės spau­di­mu. Te­bė­ra ga­jos be­raš­čių, ky­ši­nin­kų, nie­ko ne­da­ran­čių­jų eti­ke­tės.

– Ste­reo­ti­pai yra pa­to­gūs, nes žmo­nėms ne­rei­kia mąs­ty­ti, ver­tin­ti. Pap­ras­čiau pri­si­deng­ti ste­reo­ti­pu – vis­ką ži­nau.

Šiau­liuo­se vyk­do­mas eks­pe­ri­men­tas: pa­rei­gū­nai kiek­vie­ną die­ną lan­ko žmo­nes na­muo­se, mo­kyk­lo­se, dar­bo­vie­tė­se, įstai­go­se. Bend­rau­ja, kad vi­suo­me­nė pa­ma­ty­tų, jog pa­rei­gū­nai yra to­kie pat žmo­nės, tik dir­ba dar­bą, ku­ria­me rei­kia vil­kė­ti uni­for­mą. Kai žmo­gų pa­žįs­ti, at­si­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mas, ma­žė­ja ste­reo­ti­pai.

– Ar psi­cho­lo­gui iš­sa­ko­mos pa­rei­gū­no pro­ble­mos ne­su­ke­lia spau­di­mo iš va­do­vy­bės?

– Po­li­ci­ja – spe­ci­fi­nė sis­te­ma. Čia ne so­vie­ti­nė ar­mi­ja, ne­ga­li­ma že­min­ti pa­val­di­nio. Psi­cho­lo­gas į tai la­bai krei­pia dė­me­sį: at­lie­ka­mi psi­cho­lo­gi­niai mik­rok­li­ma­to ty­ri­mai, to­kie da­ly­kai iš kar­to iš­lįs­tų.

Iki šiol ne­bu­vo iš­sa­ky­ta iš­gy­ve­ni­mų dėl san­ty­kių su vir­ši­nin­ku.

Vo­kie­čių, ang­lų, JAV po­li­ci­jos ad­mi­nist­ra­ci­jo­se at­lik­ti spe­ci­fi­niai ty­ri­mai ro­do, kad iš­si­la­vi­ni­mas yra reikš­min­gas fak­to­rius iš­gy­ven­ti stre­są. Kuo aukš­tes­nis iš­si­la­vi­ni­mas, tuo ma­žes­nis stre­sas, tuo ma­žes­nis pro­fe­si­nis nuo­var­gis.

– Kiek po­li­ci­nin­kas ga­li bū­ti silp­nas?

– Mo­men­ti­nio silp­nu­mo bū­na kiek­vie­nam žmo­gui – tai na­tū­ra­lu, nuo­šir­du ir tik­ra.

Ma­no­ma, jei­gu pa­rei­gū­nas nueis pas psi­cho­lo­gą, iš­gy­vens nei­gia­mus jaus­mus tai at­si­lieps tar­ny­bai. Ne.

Suk­re­čian­čius nu­si­kal­ti­mus po­li­ci­nin­kas iš­gy­ve­na taip, kaip kiek­vie­nas žmo­gus. Pa­si­bai­sė­ja, ir sie­lą skau­da, ir pa­ver­kia. Tam ir atė­jau į šią or­ga­ni­za­ci­ją – kad pa­dė­čiau su­si­tvar­ky­ti.

Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tas Tra­kuo­se tu­ri rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą, į ku­rį po su­krė­tu­sių įvy­kių pa­rei­gū­nai siun­čia­mi rea­bi­li­ta­ci­jai.

Ma­no, nau­jo­ko, pa­ste­bė­ji­mu iš ša­lies, ši sis­te­ma hu­ma­ni­zuo­ja­si. Pa­gal sis­te­mų teo­ri­ją, kiek­vie­na sis­te­ma pa­ti sa­ve iš­si­va­lo ir iš­si­gy­do. Kar­tu at­si­gaus ir vi­suo­me­nė. Tik ji – di­des­nė sis­te­ma ir rei­kia dau­giau lai­ko. Ga­li ak­li­nai miš­ką iš­kirs­ti, jis vis tiek jis atau­ga. Taip ir vi­suo­me­nė­je.