Aurimo Dautarto mirtis nieko neišsprendė

Ar galima iš viso sakyti, kad savižudis pasitraukia iš gyvenimo savo noru? Kas priverčia jį taip nenorėti gyvenimo, kad galiausiai pasirinktų ne nenumaldomai artėjantį pavasarį, bet grubią kilpą. Akimirksniu išsprendžiančią visus gyvenimo rebusus. Taip pasielgė A.Dautartas. Taip pasielgė (ir dar pasielgs!) aibė savižudžių. Ir lengviausia bus apkaltinti mėnulio pilnatį, nevykusį tos paskutinės dienos horoskopą, ne taip susidėliojusias aplinkybes ar dar ką nors.

Šeimos idilė

Simptomiška, kad savižudžiai visada pasitraukia netikėtai. Ne sau, bet aplinkiniams. Taip atsitiko ir Aurimui. Draugai ir kolegos prisimena jį linksmą, nuolat besišypsantį. Kaip likusiose nuotraukose. Atrodė, ko tam linksmuoliui dar trūksta. Galėjo trūkti tik dukrytės, kurią buvusi Aurimo žmona Elada šiuo metu augina užsienyje, Londone. Atrodė, kad po ilgų kovų dėl į užsienį išvežtos dukros A.Dautartas jau buvo nurimęs. Praėjusių metų spalį sukūrė naują šeimą su 25 metų Viktorija. Kartu su žmona ir jos 3 metų dukryte gyveno Kaune, Ukmergės gatvėje.

Aurimas Dautartas su savo žmona Viktorija. Aliaus Koroliovo nuotr.

Atrodo, galima būtų ir baigti pasakojimą šia dviejų jaunų žmonių laimės istorija, nes joje, praktiniu požiūriu, netrūko visų laimės komponentų. Aurimas turėjo ir butą, ir darbą, ir įsipareigojimų šeimai. 35 metų vyras tarsi turėjo nurimti. Tačiau taip nebuvo. Jauna šeima pykosi ir taikėsi. Vėl pykosi ir vėl taikėsi. Dėl įvairiausių smulkmenų. Net dėl to, kad Aurimas nupirko žmonai drėgnų servetėlių makiažui nuvalyti, o Viktorija nepasakė “ačiū”. Ar dėl to vertėjo žudytis?

Girdėjo, bet neišgirdo?

Psichologai pasakytų, kad sutuoktiniai kartais konfliktuoja, kai vienas bando ką nors pasakyti, o kitas negirdi. Pajunta tik viršutinį konflikto luobą. Išgirsta tik piktai sviedžiamus, skaudinančius, galbūt neteisingus žodžius, tačiau širdimi negirdi, ką žmogus bando išrėkti. Kokią gūdžią, pilką neviltį jis savo viduje jaučia. Nepajuntant tikrojo žmogaus, pro ausis prasprūsta žodžiai “aš pasikabinsiu”, “aš negyvensiu”. Nes kitas konflikto dalyvis, vyras ar moteris, juk nėra potencialus suicidas. Jis paprasčiausiai netiki, kad kas nors gali atsisakyti gyvenimo savo noru. Prisiminkime, kiek žmonių kovoja dėl savo gyvybės onkologinių ligų gydymo skyriuose. Kiek žmonės iškenčia chemoterapijų, chirurginių operacijų, fizinio skausmo, kad pratęstų savo gyvastį bent dešimtmetį. O gal ir visai pasveiktų.

Vienas tik su savimi

Paradoksalu, tačiau A.Dautartas nusprendė daugiau negyventi kovo 20-osios sekmadienio vakarą. Būtent tada, kai Japonijoje, ištiktoje cunamio, žemės drebėjimo ir radiacijos, buvo skaičiuojamos dešimtys tūkstančių žmonių aukos. Namų griuvėsiuose vis dar buvo ieškoma dingusių gyvųjų. A.Dautartas taip pat žinojo, kas vyksta maištaujančioje Libijoje. Tačiau, kaip pasakytų psichologai, žmogus, pasirenkantis mirtį, tuo metu jaučiasi vienui vienas. Be tėvų. Be vaikų. Be santuokos ryšio. Be jį mylinčiųjų. Nebūtinai tai yra teisybė, bet išeinantysis būtent taip jaučiasi. Antraip neišeitų.

Dabar spėliojama - kodėl? Per vieną dieną suspėjo paspėlioti net trys televizijos laidos. Spėlios ir toliau, nes netikėta mirtis yra gardus kąsnis. A.Dautarto gyvenimas bus suveltas, apveltas ir bet kaip sudėliotas. Tačiau ar sužinosime tiesą? Aišku, ne. Nes kiekvienas turės savąjį tiesos variantą.

“Žudikai” per prievartą

Aurimo tėvai, kadaise netekę Aurimo 9 metų broliuko, sirgusio vėžiu, jau kaltina marčią Viktoriją. Net Kauno Petrašiūnų kapinėse, kur Aurimas buvo palaidotas šalia senelių ir brolio, Viktorija, nedrąsiai pasirodžiusi laidotuvėse, buvo vadinama žudike. Tačiau kodėl? Nejaugi visos savižudžių žmonos tampa žudikėmis? Taip galėjo atsitikti ir nevedusiam vyrui, ir niekados netekėjusiai moteriai. Jei, anot psichologų, yra rizikingai suicidiško charakterio. Tačiau galima suprasti ir Aurimo tėvus. Kai miršta tavo vaikas, pati kančia ieško, už ko griebtis. Ieško satisfakcijos. Ieško kaltų. O kas gali būti “kaltesnis” už žmoną, kurios vyras nusižudo čia pat, gretimame kambaryje. Kol žmona su dukryte po konflikto yra užsidariusi kitame kambaryje. Beje, taip po konflikto elgiasi daugybė vyrų ir moterų. Iš kur jiems žinoti? Gal kitas konflikto, juolab neblaivaus, dalyvis paprasčiausiai užmigo. Išsimiegos ir nurims. Gal net atsiprašys.

Kai Viktorija po kelių valandų atėjo į gretimą kambarį, Aurimas kilpoje jau buvo atšalęs. Puolė skambinti A.Dautarto tėvams. Vėliau pasirodė policija. Atlikti formalumų.

Dabar A.Dautarto tėvai jau nori išvaryti Viktoriją iš Ukmergės gatvėje esančio buto. Konfliktas tęsiasi. Bet ar lengva, ar ne kraupu pamatyti savo artimą žmogų - vaiką, vyrą - kilpoje? Tai didžiulis emocinis sukrėtimas. Tiek Viktorijai, tiek Aurimo tėvams. O apie ką galvoja savižudžiai? Ar jie bent nutuokia, ką jaus jį mylėję ir jo netekę? Tarkime, ką pagalvos Londone gyvenanti dukrytė, galutinai tėvo netekusi. Galų gale ką galvos buvusi žmona Elada, kadaise taip audringai mylėta ir taip audringai nekęsta. Netgi mušta. Neaišku, ką savižudžiai jaučia. Matyt, kiekvienas kitaip. Ir kiekvienas kitaip suplanuoja savo mirtį ir išėjimo būdą. Tai niekada nebūna spontaniška, nelaukta. Tik kitiems taip atrodo. Vieni savižudžiai galvoja, kad jų, tokių “nevykėlių”, jau niekas nemyli. Todėl nesigailės. Atvirkščiai. Pajus palengvėjimą atsikratę. O gal kiti savižudžiai tikisi savo mirtimi kažkam atkeršyti. Tarkime, “sumautam” gyvenimui, prislėgusiam skolomis. Galbūt jau beviltiškomis. Tad atkeršys gyvenimui, privertusiam gelbėtis nuo jo sumautos realybės. Gal pabėgti nuo kreditorių. Nuo įsivaizduojamos gėdos. Pabėgti įvairiausiais būdais. Tarkime, įninkant į alkoholį ar narkotikus. Nes kai kas mano, kad apsvaigus gyventi paprasčiau. Ne taip skauda svetimųjų ištarti žodžiai, pajuokos, pašaipos, primesti įsipareigojimai. Kai žmogus taip pasijunta, jau ima eiti tik per skaudulius. Ir kiekviena pašaipėlė ar nepasakytas lauktasis “ačiū” tarsi patvirtina, jog gyvenimas yra per sunkus lažas. Nieko gero iš jo nelauk. Nei darbe, nei namie. Niekur. Tad geriau pasitraukti. Nesikankinti.

Be drąsos gyventi

Amžinas klausimas - ar savižudžiais tampa didžiausi bailiai, ar didžiausi drąsuoliai. Galutinai nugalėję savisaugos instinktą. Bet ar iš tikrųjų tie žmonės drąsūs, jei prarado drąsą gyventi. Nors jos nestokoja iš pažiūros daug nelaimingesni. Prispausti nepagydomų ligų, vienišos senatvės ar visiško skurdo. Bet jie į gyvenimą kabinte kabinasi. Netgi svajoja. Net ir stovėdami prie šiukšlių konteinerio.

Amžinas klausimas - ar savižudžiai iš tikrųjų turėjo draugų. Aurimas jų turėjo. Taip visada atsitinka, kai esi žinomas. Tarkime, televizijos ir radijo laidų vedėjas. Kita vertus, jei laidai žodžius bei sakinius į eterio erdvę, jei draugiškai spaudi rankas, su kažkuo po darbų susitinki išgerti, paplepėti, tai dar nieko nereiškia. Kartais Aurimas net paverkdavo. Pasidėjęs galvą ant draugo ar bičiulio peties. Tokios vyrų silpnybės retai toleruojamos. Jie pasijunta nejaukiai ir dažnai turi tą patį banalų paaiškinimą - matyt, per daug išgėrė. Juk lengva taip paaiškinti bet ką. O iš tiesų - nieko.