Scott Coutts: "Sėkmės ribas nusibrėžiame patys"

Sėkmė yra asmeninis matas. Savo ribas mes patys nusibrėžiame. Kartais atrodo, jog sėkmė aplenkė arba aplankė, bet jeigu paanalizuotume savo mąstymą, tai suprastume, jog būti sėkmingiems ar ne, užkoduojame kažkur giliai pasąmonėje...

Jūs gimėte Australijoje...

Taip, Melburne - antrame pagal dydį mieste po Sidnėjaus. Melburnas, kaip ir Klaipėda, yra uostamiestis, tik gerokai didesnis. Šiame mieste gyvena beveik 4 milijonai gyventojų.

Ar tėvai jus nuo mažens mokė verslumo?

Taip. Mano tėvas - finansų analitikas. Jis niekada man nepiešė rožinės ateities. Visad pabrėždavo, jog tam, kad ko nors pasiektumei, reikia daug ir sunkiai dirbti. Tėvas leido man pasirinkti studijuoti tai, ką noriu, ir labai palaikė studijų metu. Mama taip pat dirbo finansų srityje.

Esu trečias ir jauniausias iš brolių. Todėl man dažnai tekdavo pakovoti už savo vietą po saule. Kartais net nepelnytai nukentėdavau už brolių išdaigas mokykloje. Tam, kad pasiekčiau savo tikslų, man, jauniausiam, prireikė daugiau pastangų, išmonės bei diplomatijos. Ir tai išėjo tik į naudą. Užaugau jau išmokęs tam tikras gyvenimo, adaptacijos bei išlikimo konkurencijos sąlygomis pamokas, - šypsosi. - Tapau užsigrūdinęs ir lankstus. Todėl būdamas dar gana jaunas galėjau drąsiai priimti siūlomus iššūkius.

Apie ką svajojote būdamas mažas?

Norėjau būti lenktynininku ir dalyvauti pasauliniame ralio čempionate.

Bet studijavote visai ką kita...

Baigęs Melburno universitetą įgijau gamybos inžinieriaus bakalauro laipsnį, taip pat baigiau podiplomines lyderiavimo bei pokyčių vadybos studijas. Man pasisekė, nes aš dar studijų metu turėjau galimybę atlikti praktiką Melburne esančiame "Philip Morris Australija" fabrike. Pirmoji mano darbo pozicija buvo gamybos procesų stažuotojas. Kai baigiau universitetą, 1995 metais "Philip Morris" man pasiūlė darbą planavimo skyriuje.

Per 14 darbo metų šioje įmonėje gana greitai pakilau karjeros laiptais, ir netrukus ėmiau vadovauti kokybės bei gamybos skyriams "Philip Morris Australia" fabrike, o vėliau ir tarptautiniu mastu. Kompanija man patikėjo gamybos planavimo vadovo pareigas Indonezijoje. Ten gyvenau ir dirbau pusantrų metų. Vadovavau planavimo procesams 41 gamykloje, kuriose dirba apie 85000 darbuotojų.

Beje, ten dirbti buvo nelengva dar ir dėl to, jog indoneziečiai, paprašyti atlikti vieną ar kitą darbą, visada atsakys teigiamai, tačiau tai dar nereiškia, jog tai iš tikrųjų padarys. Ten dirbdamas išlavinau dar vieną teigiamą savybę - kantrybę, - šypsosi. - Nors apskritai indoneziečiai yra nepaprastai šilti, ir svarbiausia - laimingi žmonės.

O kaip jaučiatės Lietuvoje?

Vos tik išlipęs iš lėktuvo pagalvojau du dalykus: viena - "Oho, šaltoka!", antra - "Kur žmonės?"

Prieš atvykstant į Lietuvą man teko keletą metų gyventi ir dirbti Džakartos mieste Indonezijoje (šioje šalyje gyvena apie 240 mln. gyventojų), tad žmonių Lietuvoje man pasirodė mažoka. Suprantama, atvykti gyventi į visiškai nepažįstamą šalį - didelis iššūkis. Galima sakyti, net tam tikra prasme - nuotykis. Tačiau kai šiek tiek pagyveni, supranti, kad vis dėlto yra daug daugiau panašumų, nei skirtumų. Žmonės yra žmonės. Esu kosmopolitas. Melburne gyvena pačių įvairiausių kultūrų ir etninių grupių atstovai. Todėl atvykęs į Lietuvą ir ėmęs dirbti tarp įvairiataučių žmonių pasijutau tarsi namuose. Vienas didžiausių įspūdžių buvo Klaipėdoje sutiktos baltos Kalėdos. Anksčiau tokį vaizdą mačiau tik per televiziją.

Ar prieš atvykstant dirbti fabriko generaliniu direktoriumi jūsų nekamavo abejonės?

Iškart sutikau. Nebuvo jokių abejonių. Buvau laimingas gavęs šį kvietimą, nes nauja šalis, nauja darbo pozicija man reiškė ir naujus iššūkius bei patirtį. Per tuos metus kartu su kolegomis mes ne tik gerinome efektyvumo rodiklius, bet ir kūrėme gamyklos kaip patikimo verslo partnerio reputaciją.

Koks esate vadovas?

Kaip vadovas, žinau, jog turėti viziją yra svarbiausias dalykas. Tačiau to maža. Kaip ir priklauso vadovui, stengiuosi ugdyti žmones, padėti jiems suprasti tos vizijos prasmę, padėti nugalėti abejones ir baimes, kad jie galėtų judėti pirmyn. Nuoširdžiai džiaugiuosi mūsų fabriko darbuotojais, kurie yra labai darbštūs ir atsakingi.

Kokią nuomonę susidarėte apskritai apie lietuvius?

Lietuviai yra smalsūs žmonės. Jie daug kuo domisi. Truputį keista buvo tai, jog vos susipažinę, gana atvirai bendrauja, noriai domisi kito žmogaus asmeniniu gyvenimu, laisvalaikiu, pomėgiais ir darbine veikla nepaisydami jo statuso. Manau, kad Lietuvoje bendravimas "pagal statusą" dar neįsikerojo. Ir puiku.

Kuo skiriasi lietuvis nuo australo?

Lietuviai nelinkę reikšti emocijų. Iš pradžių, kalbėdamas su žmogumi akis į akį ar prieš auditoriją, negalėdavau suprasti, ar man pritaria, ar prieštarauja. Nieko negalėdavau išskaityti iš veido mimikų, - šypsosi.

Su kokiomis didžiausiomis problemomis šiandien susiduria jūsų verslas?

Šiais metais Lietuvoje akcizo mokestis padidėjo beveik iki 70 proc. Suklestėjus nelegaliai prekybai cigaretėmis (ji sudaro apie 35 proc.), Lietuva per pastaruosius metus iš tabako industrijos prarado daugiau nei 300 milijonų litų mokesčių. Kontrabanda kenkia šalies iždui, mažina biudžeto pajamas, skatina nusikalstamumą bei šešėlinės ekonomikos augimą. Todėl valdžios ir teisėsaugos institucijų vaidmuo šiame kontekste yra lemiamas.

Atvykote į Lietuvą ne pačiu palankiausiu laiku. Žmonės nusivylę.

Taip. Socialinės nuotaikos nėra pačios linksmiausios. Pastebėjau, jog dauguma lietuvių pernelyg linkę gyventi šia diena. Manyčiau, pesimizmo būtų mažiau, jei žmonės svajotų, mąstytų apie ateitį, kurtų ilgalaikius planus ir imtųsi konkrečios veiklos tam, kad tie planai pajudėtų iš mirties taško.

Ką Klaipėdoje veikia jūsų žmona?

Nikolė yra labai laiminga čia, nes Klaipėda mus abu žavi savo ramybe, nedideliais atstumais, labai jaukiu senamiesčiu, gražia gamta bei paplūdimiais. Žmona tikrai neliūdi. Kelis kartus per savaitę ji lanko žirgyną. Turi draugių. Be to, su mumis kartu gyvena ir Nikolės mama. Ji taip pat mėgsta golfą, nors Klaipėdoje jo sezonas gana trumpas.

Apie ką svajojate šiandien?

Norėčiau daugiau dėmesio norėčiau skirti asmeniniam tobulėjimui, daugiau laiko praleisti su savo žmona, keliauti po pasaulį, pažinti naujas kultūras ir žmones...