Romena Savickienė: "Sėkmė atlygina už įdėtas pastangas"

Siekiau. Kaipgi kitaip? Juk dalyvavau konkurse Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorės vietai užimti. Tačiau tikrai nesu grobuoniška karjeristė, bet kokiomis priemonėmis lipanti aukštyn.

Kokioje aplinkoje užaugote? Gal tėvai nuosekliai ugdė lyderę?

Nieko panašaus. Užaugau tipiškoje klaipėdietiškoje šeimoje: tėvas - žvejys, o mama dirbo vienoje prekybos įmonėje. Prisimenu, mes nuolat laukdavome sugrįžtančio iš jūros tėčio. Mama buvo užsiėmusi namais ir darbais...

Mano vaikystė buvo puiki. Galėdavau kiemo draugus pavaišinti užsienietiška kramtomąja guma... Aš netgi turėjau džinsus! Tais laikais tokie stebuklai buvo prieinami tik jūreivių vaikams.

O apie būsimą karjerą tuomet kalbėti nebuvo įprasta.

Kokie jūsų gebėjimai pasireiškė vaikystėje?

Organizaciniai. Tiek kiemo, tiek mokyklos renginiai man buvo tarsi saldainis, kurį prarydavau nekramčiusi.

Mokykloje tarybiniais laikais buvau komjaunimo komiteto pirmininkė. Baigusi ją, svajojau apie kultūrinių renginių organizatorės specialybę, tačiau tėvai atkalbėjo - esą kultūros namų darbuotojų ir taip daug, sunku bus rasti darbo...

Įstojau į vadybos ir kalbų koledžą Klaipėdoje. Tai buvo vienintelis kursas, kuriame viena iš pagrindinių specializacijų buvo reklama.

Džiaugiuosi, kad šiandien mano darbas yra organizacinio pobūžio. Nuolat rūpinuosi, kad turistai būtų tinkamai priimti, kad būtų gerai suorganizuotos mūsų išvykos į parodas, kad būtų gerai paruoštas Klaipėdos miesto pristatymas. Tai dinamiškas, įdomus darbas, nemonotoniškas.

Turizmo srityje dirbate jau aštuoniolika metų. Kokia buvo pradinė jūsų pozicija?

Dar studijuodama nuėjau į turizmo agentūrą "Vitė" atlikti praktikos ir ten likau. Dirbau, kol agentūros direktorė Rita Stegvilienė pasiūlė dalyvauti konkurse šiai vietai užimti.

Ar prisimenat pirmąsias savo, kaip direktorės, dienas?

Kai prieš šešerius metus atėjau į turizmo centrą, čia dirbo pusantro žmogaus, - šypsosi. - Ir nebuvo elektros. Per pirmąjį susirinkimą teko ant grindų išdėlioti žvakeles, kad žmonės matytų, kur eiti. Taigi pirmasis mano darbas buvo pasirūpinti šviesa.

Antras - kad turizmo centre dirbantys žmonės gautų visą etatą. Supratau, kad tik gaudami normalią algą jie bus suinteresuoti kartu su manimi siekti gerų rezultatų. Degiau noru viską pakeisti. Tikiuosi, kad pavyko.

Kaip sekasi šiandien?

Turizmo centras atsigavo. Čia dirba jau aštuoni žmonės. Dabar organizuojame įvairias ekskursijas, vandens turizmo programas, įkūrėme gidų metodinį centrą, prekiaujame suvenyrais, nuomojame dviračius. Štai neseniai gavome kempingą, kurį valdysime. Po truputį ėmėme patys užsidirbti. Padidėjo darbuotojų atlyginimai.

Kaip save apibūdintumėte - kokia esate vadovė?

Komunikuojanti. Atsakinga. Griežta. Linksma.

O kokių turite silpnybių?

Didžiausia iš silpnybių - mano vaikas. Viską darau tik dėl Ievos. Ji yra mano mažutė, nors jai jau šešiolika metų... Labai savarankiška mergaitė. Svajoja stoti į Jeilio universitetą JAV studijuoti veterinarijos.

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna krizių. Kaip jas įveikėte?

Didžiausia krizė man buvo skyrybos su vyru. Po penkerių metų gyvenimo kartu jis pasakė, kad bus geriau, jei pabūsime atskirai. Tai buvo rimtas išbandymas. Juolab kad mes kartu ir dirbome. Dėl tų skyrybų turėjau ir darbą pakeisti. Tai buvo tikrai didelė krizė. Tačiau aš ją įveikiau.

Džiaugiuosi, kad lioviausi gailėtis savęs ir atgavau pasitikėjimą.

Sunku vienai auginti vaiką.

Ne. Manau, kad tai, ką suteikiau savo vaikui likusi viena, yra daugiau, nei būčiau davusi gyvendama su vyru.

Ar tikite likimu?

Ta banali frazė, jog kiekvienas esame savo likimo kalvis, - teisinga. Žmonės arba ko nors siekia, arba ne. Kad ir paprastas pardavėjas: vienas tiesiog parduoda, o kitas suka galvą, kaip pardavus daugiau, kaip uždirbus daugiau, kaip tapus parduotuvės direktorium... Ir, žiūrėk, vieną dieną jis to pasiekia.

O tas kitas ir toliau bamba, kad mažai uždirba. Jis niekada ir neuždirbs daugiau. Tegu neįsižeidžia tie, kurie mažai gyvenime pasiekė, bet, matyt, jie negalvojo apie geresnį gyvenimą.

Kinai sako: "Kaltink ne saulę, kad tavo sodas nežydi."

Manote, įmanoma išmokti būti sėkmingam?

Taip. Todėl, kad sėkmę nulemia įdėtos pastangos.