Joakimas Bernhardsonas: "Krizės būna tik galvoje"

Būti kūrybiškiems. O tai reiškia mokėti pažvelgti į problemą iš kitos pusės. Mokėti rasti kelią ten, kur dar niekas nebuvo važiavęs.

Aštuonerius metus gyvenate ir dirbate uostamiestyje. Esate Švedijos garbės konsulas Klaipėdoje. Kaip susiklostė jūsų likimas, jog gimęs ir augęs Švedijoje, apsigyvenote čia?

Gimiau mažame Švedijos miestelyje Karlskronoje. Na, o į Klaipėdą pirmąkart atvažiavau, kai man buvo 18 metų. Klaipėda ir Karlskrona tuomet buvo pasirašiusi miestų partnerių sutartį, tad kartą visa mūsų gimnazijos klasė pagal šią bendradarbiavimo programą atvyko pasisvečiuoti pas K. Donelaičio mokyklos vienmečius.

Kokį įspūdį jums paliko Klaipėda?

Viskas buvo labai įdomu. Kodėl? Todėl, kad apie tris Baltijos šalis nieko nežinojau. Šiek tiek informacijos turėjau apie Rusiją, todėl Lietuvoje, posovietinėje šalyje, buvau pasiruošęs pamatyti daug blogesnį vaizdelį. Niekuo nesistebėjau. Ir ne taip jau čia viskas pilka ir apleista atrodė. Klaipėdoje radau puikių raudonų plytų namų, senamiestį. Tačiau geriausia, ką čia radau, buvo žmonės.

Dauguma tuomet negalėjo nusipirkti nei bananų, nei normalaus šampūno, tačiau rodės, kad jei reikėtų, man atiduotų paskutinius marškinius. Tad kaip turėčiau nemylėti šios šalies?

Čia sutikote ir savo likimo moterį.

Taip! Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Šiandien Lina yra mano žmona.

Mes susipažinome 1992 m. Tačiau pasisvečiavęs Klaipėdoje, grįžau į Švediją. Gana ilgai susirašinėjome. Po to, kol aš mokiausi, buvome išsiskyrę. Lina keletą metų turėjo kitą draugą. Na, o nuo 1998 mes vėl ėmėme draugauti. Jei ne ji, šiandien aš, be abejonės, gyvenčiau Švedijoje. Lina turi kai ką ypatinga. Negaliu to įvardyti žodžiais.

Ar pasikeitė lietuvių mentalitetas per tuos 16 metų?

Pasikeitė. Pastebiu, jog dabar daugelis žmonių turi tikslą uždirbti kuo daugiau pinigų. Jie trokšta įsigyti, ką mato parduotuvėse arba ką turi kiti.

O koks jūsų tikslas?

Gyventi ramiai ir linksmai. Noriu gyventi ir dirbti taip, kad niekur nereikėtų skubėti. Kad bent kartą per metus turėčiau galimybę išvykti ilsėtis, pakeliauti. Kad galėčiau kuo dažniau bendrauti su savo šeima Švedijoje. Tai paprasti, bet svarbiausi dalykai. Man milijonų nereikia.

Esate baigęs techninio miestų erdvinio planavimo studijas. Tačiau šiandien nedirbate pagal specialybę.

Baigęs gimnaziją įstojau į Blekingo technikos universitetą. Miesto erdvių planavimas tuomet man buvo gana įdomi veikla. Vėliau įsidarbinau tame pat universitete dėstytojo asistentu. O įgijęs magistro laipsnį ėmiau dirbti Švedijos erdvės planavimo architektūros ir statybos ministerijoje. Na, o po to atvykau į Klaipėdą.

Kodėl jūs pasiryžote palikti savo gimtąją šalį, o ne žmona?

Jai Švedijoje būtų sunkiau nei man čia. Čia ji turėjo galimybę kilti karjeros laiptais. Aš laikiausi tokio požiūrio: jeigu nepabandysiu gyventi čia, tai sulaukęs 60 metų, galvosiu: o kas būtų buvę, jeigu...

Ar buvote suplanavęs, ką čia veiksite?

Visiškai nieko. Pusantrų metų niekur nedirbau. Po to metus laiko dirbau Gargžduose, pardavinėjau namus.

Kaip tapote bendrovės savininku?

Į šią įmonę mane pakvietė ankstesnis savininkas švedas. Jis mane pasamdė dirbti bendrovės direktoriumi. Nemažai metų vadovavau kaip samdytas direktorius, o prieš dvejus metus jis man pardavė šį verslą.

Palyginkite, kuo kuo skiriasi šios pozicijos.

Samdytas direktorius rūpinasi, kad židinys degtų. Savininkas pats ieško malkų.

Kodėl apsisprendėte pirkti šį verslą?

Buvęs savininkas man nuo pat pradžių deklaravo, jog galėtų man perduoti šį verslą, jei tik norėčiau. Visa tai įvyko natūraliai. Šiandien jis jau pensininkas. Jis elgėsi protingai: traukėsi iš šios veiklos pamažu. O mano įdirbis ryškėjo, patirties daugėjo. Pagalvojau porą mėnesių ir perėmiau verslą. Šiuo metu mūsų įmonė nemažai dėmesio skiria verslo partnerių iš Skandinavijos šalių pritraukimui į Lietuvos įmones.

Problemų analizė ir sprendimai, verslo derybos ir puikus verslo specifikos išmanymas Baltijos jūros šalių regione. Kuo dar esate stiprus?

Ko gero, moku matyti žmogų. Išmokau neprarasdamas savasties bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Išmokau atpažinti žmogų, nesuklysti apie jį spręsdamas.

O koks didžiausias jūsų trūkumas?

Tikriausiai čia, Lietuvoje, esu pernelyg skandinaviškas. Lietuvoje taip susiklostę, kad direktorius duoda nurodymus, o darbuotojai juos vykdo. Mano siekiamybė tokia: komunikacija tarp vadovo ir samdinio, grįžtamasis ryšys. Mano suvokimu, visi darbuotojai, nepaisant pareigų, yra svarbūs. Versle svarbi kiekviena grandinės dalis.

Būdamas savininku Lietuvoje, turiu būti griežtesnis, nors to nenoriu.

Kuo užsiima jūsų žmona?

Dirba mūsų įmonėje vertėja.

Ar paranku dirbti kartu su sutuoktine?

Lina iš pradžių prieštaravo, tikino, kad nuolat esant kartu gali atsirasti nereikalingos trinties. Tačiau aš manau kitaip. Savo žmona pasitikiu 110 procentų. Ir jei manęs nėra, ji viską mato ir girdi už mane. Žino, kas vyksta ir kas nevyksta. Be to, ji labai darbšti.

Ką patartumėte tiems darbštiems žmonėms, kuriuos sėkmė aplenkia?

Kiekvienas žmogus turi savo galimybių langą. Jis atsidaro nedažnai, kartais visai netikėtai, todėl linkiu neprarasti vilties ir nuolat budėti.

Kas galėjo pagalvoti, kad ekonominė krizė bus mano sėkmės langas?.. - šypsosi ponas Joakimas.