Edita Vigelytė: "Supratau, kad viskas yra teisinga"

Net "kioskelių laikais", kai visos merginos stengėsi plaukus balinti peroksidu ir rengtis barbiškai tam, kad pagautų tą laimės paukštį už uodegos (milijonierių "ant balto merso"), stengiausi rengtis ne dėl kitų, o dėl savęs. Nesu už tuos santykius, kai vyras išlaiko moterį. Niekada nenorėjau būti kokio turtuolio žmona ir įsitaisyti aukso narve ir visą gyvenimą sėdėti jame lyg papūga nuleidus kojas. Gal dabar su amžiumi noras išskirtinai atrodyti jau kiek priblėso, tačiau kai buvau jaunesnė, nevengiau eksperimentuoti. Kai auginau dvynes, nebuvo nei laiko, nei finansų, tai buvau galvą plikai nusiskutusi. Vis tiek kaip nors kitaip norėjosi atrodyti. O dėl dvynių... Taip... Dukros yra mano, kaip moters, vizitinė kortelė. Tikrai nemažai žmonių mane žino kaip "tą moterį su dvynukėmis".

Iš kur esate kilusi?

Gimiau ir užaugau Rokiškyje. Ir nors vasarą aš ten mielai nuvažiuoju (mano tėvai turi namą prie ežero), vis tiek tai gana nuobodi vieta. Tad paauglystėje aš sau tvirtai pasakiau: "Ne, aš čia negyvensiu".

Svajojote apie gyvenimą Vilniuje?

Kažkodėl tada man ir Vilnius atrodė per mažas, - šypsosi. - Nors tais laikais tokio žodžio "megapolis" dar nežinojau, tačiau visos mano mintys ir viltys buvo nukreiptos būtent į tokio dydžio miestą. Tuomet nieko didingiau už Maskvą nebuvo, tai aš lyg viena iš trijų A. Čekovo seserų svajojau apie šį - visų svajonių išsipildymo miestą. Ir ne tik svajojau. Dvyliktoje klasėje viena pati traukiniu nuvažiavau į atvirų durų dienas Maskvoje. Norėjau rinktis aktorės arba režisierės profesiją. Deja, išsigandau. Ir atstumo, ir dar kažko...

Bet vis tiek labai norėjote būti aktore?

Norėjau... Tačiau toks drastiškas mano elgesys: išvažiavimas į Maskvą buvo labiau panašus į protestą. Gimiau ir užaugau paprastoje, padorioje, sovietinio kirpimo šeimoje. Buvau auklėjama kaip ir visos tuometės mergaitės: ateitis su cepelinų virimais ir kojinių adymais atrodė neišvengiama. O man nuo tokios perspektyvos plaukai piestu ant galvos stodavosi. Todėl galvojau taip: "Jei čia liksiu - man "šakutės". Reikia bėgti."

Ir kaip toli pabėgote?

Išvažiavusi laikyti aktorystės egzaminų į Vilnių, vėl išsigandau: griežtų dėstytojų, talentingų gražių žmonių. Net nepabandžiau, nestojau. Apskritai iki trisdešimties, iki dukrų gimimo, buvau tikrai neryžtinga. Kaip nors keistai pasielgti (mane žavėjo hipių judėjimas) ar apsirengti (jau dešimtoje klasėje, tarybiniais laikais (!), buvau mėlynai nusidažiusi kelias plaukų sruogas) - prašom! Tačiau kai reikėdavo ryžtis rimtam, atsakingam žingsniui, imdavau mindžikuoti, o galop - nieko nebepadarydavau. Kai gimė dukros - jau trijų žmonių gyvenimai užgulė mano pečius. Mindžikuoti nebegalėjau sau leisti. Visoms mums reikėjo ir šiltai pamiegoti, ir apsirengti, ir pavalgyti, ir pasaulį pažinti.

Klaipėdoje baigėte režisūros studijas. Esate diplomuota teatro režisierė. Tačiau pagal specialybę niekada nedirbote. Kodėl?

Kiek vėliau supratau, kad teatras nėra mano pašaukimas. Tie žmonės, kurie yra visa galva teatre, tiems, kuriems teatras yra jų realizacijos vieta, jų gyvenimas, tokiems nusispjaut ir į mažas algas, ir į visa kita. Aš teatre dirbti nenorėjau.

Kur ir kaip bandėte savęs ieškoti?

Kai baigiau mokslus, buvo 1992-ieji. Kioskelių laikas. Tikrai nemažai menines specialybes įgijusių žmonių išėjo į juos kramtomų gumų pardavinėti. Aš pati baisiai nenorėjau į tą kioskelį. Dirbau ir žurnaliste, ir savo kurtus papuošaliukus, paveiksliukus Kaziuko mugėse pardavinėjau. Dirbau sėdėtoja Baroti galerijoje. Na, o tais laikais, kai Lietuvoje ėmė rastis drabužių dizainerių, kai ėmė burtis pradžioje toks dar chuliganiškas alternatyvios mados judėjimas, pabandžiau padirbėti modeliu.

Dizainerė Jolanta Rimkutė kartą manęs paprašė pademonstruoti jos kurtus drabužius viename mados festivalyje. Vėliau dirbau modelių agentūroje. Ten mokiau vaikus ir paaugles geros laikysenos scenoje, vaikščioti podiumu ir panašių dalykų. Iki trisdešimties gyvenau labai smagiai: savo malonumui.

Kol gimė dvynės?

Taip. Visada sau sakiau, kad pirma nusipirksiu automatinę skalbyklę ir tik tada gimdysiu vaikus. Bet įvyko kitaip. Būdama dvidešimt devynerių netikėtai pastojau. Ir tada pamaniau, kad mano gyvenimas čia ir baigėsi. Išsigandau, nes nėštumas nebuvo planuotas. Tačiau tikrai žinojau, kad nedarysiu tos procedūros, kuri labai skaudi kiekvienai moteriai. Nors karjera buvo beįsibėgėjanti. Aš dirbau daug ir nemažai uždirbdavau, o dar tais laikais darbdaviai labai laisvai elgdavosi su jiems dirbančiais žmonėmis. Pastojai - tai tas pats, kas numirei. Tačiau vis tiek nepražuvau.

Kaip reagavote, kai sužinojote, kad po širdimi nešiojate du vaikelius?

Pas gydytojus nemėgau lankytis. Bet būdama jau septintą mėnesį nėščia susirgau gripu. Negėriau vaistų bijodama pakenkti vaikeliui. Taigi buvau priversta nueiti pas gydytoją. Echoskopuojant man ir pranešė: "Plaka dvi širdutės!" Gerai, kad gulėjau, nes kitaip būčiau nukritusi. Nevaldomai ėmiau žegnotis dešine ranka į vieną pusę lyg provoslavė. Ir taip gal kokius dešimt kartų. Galvoju, jog tai buvo lyg apsauga nuo netinkamų minčių. Juk aš ir to vieno vaiko bijojau. O čia - du! Žinoma, apsiverkiau.

Kaip sekėsi auginti dukrytes?

Esu tikrai nemamiška. Nelakstau su sriubos puodu paskui vaikus. Bet kai jos gimė... Buvo labai gražios mažos mergytės. Moterys pasakojo, kad visas skyrius ėjo pasižiūrėti tų gražiųjų lėlyčių - sesių Vygelyčių. Jos gulėjo inkubatoriuje. Ir kai jau man po cezario pjūvio leido į jas pasižiūrėti... Tuoj apsiverksiu... Kai aš pažvelgiau į tų dviejų kukuliukų akutes... Supratau, kad viskas yra teisinga. Viskas yra taip, kaip turi būti.

Dvynių motinos kartais pasiskundžia, kad pradžia būna tikrai nelengva.

Aš labai mažai ko klausau gyvenime. Apie viską turiu labai aiškią nuomonę. Auklėju ir auginu savo vaikus taip, kaip man atrodo geriausia. Na, o pirmieji metai tikrai buvo sunkūs. Nemažai indų sudaužiau namie. Nuo nuolatinio sėdėjimo namuose buvau pasidariusi labai jautri ir nervinga. Buvau įpratusi gyventi laisvai. O čia bac! - dvyniai ir namų režimas. Labai mylėjau savo dukrytes, tačiau sunkių momentų buvo. Tačiau kai jos paaugo, aš daug su jomis vaikščiodavau. Kiauras dienas stumdydavau vežimą. Plaukdavome keltu į Smiltynę. Aš pagaliau turėjau progą pamatyti besikeičiančius metų laikus.

Ir progą apmąstymams?

Tikrai taip. Ilgą laiką mano gyvenimas buvo nukreiptas į išorę. O po vaikų gimimo akys atsigręžė į vidų. Būtent tada aš pradėjau galvoti apie tai, kas man svarbu ir ko aš noriu iš gyvenimo.

Už mergaičių tėvo nebuvote ištekėjusi?

Su mergaičių tėvu juvelyru mes išsiskyrėme, kai jos buvo dar mažytės. Tai buvo abiejų iniciatyva. O "ženytis" aš nemėgstu, - šypsosi. - Aš ir iki šiol esu netekėjusi, nors su dabartiniu gyvenimo draugu ir kolega dabartiniame mūsų versle Arkadijumi esame kartu jau šešeri metai. Man jau keturiasdešimt. Nebenoriu aš jau nei tos baltos suknelės, nei tų vestuvių... Tiesa, prieš kokius ketverius metus su Arkadijumi nešėme pareiškimus tuoktis. Tačiau aš nenorėjau po santuokos tapti Vodkiniene (Arkadijaus pavardė - Vodkin; beje, jis visiškas abstinentas), nei kokia nors Vodke ar Vodkina. Vygelyte - Vodkin - neleido. Taigi aš, protestuodama prieš tokį nelankstumą, ir neištekėjau.

Kaip judu su Arkadijumi susipažinote?

Aurelijai ir Augustai dar dvejų metukų nebuvo. Sekmadieniais aš mėgdavau lankytis sveikuolių pirtyje Smiltynėje. Ten lankėsi ir Arkadijus. Tuo metu aš labai kosmonautiškai atrodžiau: buvau labai liesa ir beveik plikai, ežiuku, kirpdavausi plaukus. Bet Arkadijaus skoniui, matyt, tiko. Jis mane pirmas pastebėjo. Priėjo susipažinti. Arkadijus man tada toks jaunas pasirodė. Aš galvoju: "Viešpatie, Vygelyte, prisigyvenai, visokie mokinukai prie tavęs kabinėjasi." Paskui tik išsiaiškinau, kad jis net vieneriais metais vyresnis. Na, ką... Ir jis stengdavosi tais sekmadieniais keltis į Smiltynę būtent tuo laiku, kai keldavausi aš. Taip susidraugavome.

Ir Arkadijus nepabijojo atsakomybės? Vis dėlto du vaikai...

Dar mūsų draugystės pradžioje aš papasakojau, kad auginu dvynes, o jis prisipažino, kad turėti dvynukus yra ir jo svajonė. Kai jis po pusmečio grįžo iš jūros, mes jau nebeišsiskyrėme. Arkadijus mergaites pamilo kaip savas. Aš, pavyzdžiui, daug dirbu vakarais, tai jie leidžia laiką kartu. Kartu prisigalvoja įvairiausių dalykų.

Kaip nutiko, kad profesionali teatro režisierė ir kapitono padėjėjas ėmėsi grožio ir SPA terapijų verslo?

Augindama dvynes aš sąmoningai ėmiau galvoti, kuo norėčiau užsiimti. Ir jau seniai mąsčiau, kad neturiu rimtos profesijos. Kad nemoku nieko, ką galėčiau dirbti savo rankomis. O į rankas pakliuvusius straipsnius apie veido priežiūrą ar kosmetologiją, masažus ryte surydavau. Kodėl to nedariau anksčiau? Todėl, kad SPA terapijos paslaugų anksčiau tiesiog nebuvo. Masažas tarybiniais laikais buvo tik skaudus ir gydomasis. Kosmetika - rankų ir veido kremai. Viskas. O tai mane traukė nuo vaikystės.

Dar mažytė sugebėdavau mamos rožinį "Balet" kremą sumaišyti su vazelinu. Žiūrėdavau, kas iš to išeis. Ir kai tik atsirado galimybė mokytis, griebiausi visko lyg aklas kačiukas. Ir ajurveda, ir aromaterapija, ir kosmetologija, ir egzotiniai masažai...

O Arkadijus?

Jis pirmasis ir paklausė manęs: "O gal tu norėtumei pasimokyti masažų?" Na, o Arkadijus, St. Peterburge baigęs Jūrų akademiją, dirbo prekybos laivuose. Aplankė kone visas egzotiškas šalis: Indiją, Kiniją, Japoniją, Tailandą. Visur yra išbandęs masažus. Netgi juokaudavo: kai kolegos eina pas merginas, Vodkinas eina masažuotis. Taigi mes pasikalbėjome ir nusprendėme pabandyti pradėti abiem mums patinkantį verslą. Nusipirkome verslo liudijimą, išsinuomojome kabinetėlį ir startavome.

Betgi Arkadijus gerai ir stabiliai uždirbdavo. Ir jam turbūt nebuvo lengva išsižadėti jūros?

Jo budistinis vidinis pasaulis, sveikas, ramus gyvenimo būdas vedė link to. Jis jautėsi atsakingas už šeimą. Masažuodamas jis medituoja, ilsisi. Tik versliškumo jam trūksta. Arkadijui sunku save parduoti. Betgi esu aš, - šypsosi.

Kaip išmokote verslo?

Teko padirbėti viename klube programų administratore. Ten dirbdama išmokau verslo planavimo, įgijau ataskaitų rašymo, rinkodaros pagrindus. Vienerių metų darbą galėčiau drąsiai sulyginti su kelerių metų verslo studijomis. Plėtodama savo verslą pati susiradau klientus, partnerius, viešbučius, pati sudarinėjau sutartis.

Kuo esate išskirtiniai?

Retai taip būna, kad pora gali dirbti kartu. O mes su Arkadijumi atliekame masažus ir keturiomis rankomis. Arkadijus yra vienas iš trijų specialistų Lietuvoje, darančių kūno modeliavimo masažą. Šio masažo technikos jis mokėsi iš žinomo kineziterapeuto A. Grebenikovo. Aš esu labiau linkusi į masažo poeziją. Labai didžiuojuosi mokiusis pas maskvietę masažų meistrę Aleptiną Isajenko, kurią laikau ir savo dvasine mokytoja. Ji mane išmokė egzotiškų estetinių masažų.

Taigi pagaliau radote savo vietą po saule?

Viena pažįstama kartą manęs paklausė: "Jeigu turėtum maišą pinigų, ar dirbtum?" Gal dirbčiau mažiau, bet daryčiau tą patį. Be darbo, turėdama tiek energijos, sprogčiau.