Rimantas Pelakauskas: "Puoselėkime naujus senamiesčio daigus"

"Pasikeitė žmonių vertybinės orientacijos, gyvenimo ritmas. Materialinės gerovės kūrimas, darbas tapo pagrindiniu prioritetu. Žmonės dirba, bėga kaip voverės rate, pervargsta, o tada nori tik ramybės. Ramybę randa namie, šeimose, nenori eiti į miestą, į kavines", - Klaipėdos senamiesčio ištuštėjimo priežastis vardija uostamiesčio Dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas.

Į Klaipėdą atvykote 1976-aisiais, vedamas troškimo studijuoti aktorinį meistriškumą. Baigęs studijas kartu su visu Povilo Gaidžio vadovaujamu kursu pasilikote dirbti Klaipėdos dramos teatre. Kaip, jūsų akimis, uostamiestis pasikeitė per tuos 33-ejus metus?

Aš gimiau Molėtuose. Prieš studijas Klaipėdoje dar metus studijavau matematiką Vilniuje. Tuomet Aukštaitijoje apie Klaipėdą buvo kalbama, jog tai niūrus kitataučių ir jūrininkų miestas, kad čia labai didelis nusikalstamumas.

Aš atvažiavęs čia radau Alfonso Žalio Klaipėdą, kurioje jau formavosi menininkų bendruomenė. A. Žalys laikėsi strategijos menininkams butus, dirbtuves skirti senamiestyje, centre. Tokiu būdu miesto centre buvo sąmoningai formuojamas kultūrinis sluoksnis, miesto veidas. Ši A. Žalio įžvalga pasiteisino. Mes, aktoriai, labai susibičiuliavome su dailininkais. Eidami iš teatro užeidavome pas juos į dirbtuves, iš kurių dažnai išeidavome paryčiais ir dar su paveikslu po pažastimi... Beveik visi mūsų kartos aktoriai turi vieno ar kito dailininko tapytą portretą. Taip pat artimai bendravome su rašytojais.

Daugelis Klaipėdos menininkų, intelektualų, studentų, įvairiausių laisvos dvasios miestelėnų burdavosi senamiesčio kavinėse. Teatralai sėdėdavo "Teatrabaryje", dailininkai - "Bohemoje". Dar prieš 10-15 metų vidurnaktį Klaipėdoje šurmuliavo gyvenimas, klestėjo "Kurpiai", "Skandalas". Atrodo, nieko ypatingo tuose baruose nebuvo, tačiau bohemiška publika sukurdavo specifinę, visus traukiančią atmosferą. Ir tuose senamiesčio baruose bohemiškas gyvenimas turėjo tiek tamsią, tiek šviesią pusę. Pavyzdžiui, "Kurpiuose" gimė spektaklio "Novečentas" idėja.

Kas atsitiko dabar, kad 21 valandą mieste tampa tylu ir ramu? Pats senamiestis atrodo pagražėjęs, tačiau gyvybės, žmonių jame nėra. Dauguma menininkų senamiestį paliko. Brangiai pardavė savo butus, dirbtuves, išsikėlė į pigesnius būstus naujuose miesto rajonuose arba į sodybas už miesto, atokiau nuo žmonių. Senamiestis tapo labiau pasiturinčių miestelėnų rajonu. Tarp menininkų atsirado atskirtis, visi užsisklendė savo "narveliuose".

O gal čia aš pasenau ir nežinau, kur dabar jaunimas renkasi? Kiek suprantu, studentai eina į naktinius klubus, bet jie visi vienodi - ta pati tranki muzika ir minia. Anksčiau žmonės norėdavo išsiskirti, pademonstruoti savo individualumą, dabar - susilieti su minia. Šios tendencijos mane liūdina.

Ką pats esate gero nuveikęs Klaipėdai?

Visada stengiausi dirbti sąžiningai savo darbą. Po Atgimimo kurį laiką man teko dirbti savivaldybės Kultūros skyriuje. Buvau komisijos, kuri dalijo dailininkams dirbtuves, pirmininku. Eidamas šias pareigas niekam nepadariau kiaulysčių, nieko nepasidariau sau ir dabar galiu drąsiai žvelgti žmonėms į akis.

Teko būti ir Jūros šventės vyriausiuoju režisieriumi. Manau, jog prisidėjau prie Jūros šventės atgaivinimo ir buvau toje komandoje, kuri generavo idėją patvirtinti Jūros dieną atmintina diena.

Kaip vertinate dabartinę Jūros šventę?

Manau, jog Jūros šventė tapo per didelė. O kai ko nors yra per daug, atsiranda persivalgymo jausmas. Klaipėda pradėjo nuo Jūros šventės dusti. Manau, kad Jūros šventės programą reikia išdalinti per keletą renginių arba per ilgesnį laiką, o per Jūros šventę palikti tik jūrinius akcentus. Tokius, kaip šiemetinė burlaivių regata.

O kaipgi jūsų sukurti vaidmenys teatre - juk tai jūsų kūrybinis palikimas.

Aktoriaus darbas - efemeriškas, jis neturi išliekamosios vertės. Teatras - akimirkos menas, gyvas tik čia ir dabar. Tai, jog toks miestas kaip Klaipėda šiuo metu liko visai be teatro - didžiulė nelaimė, precedento neturintis atvejis ne tik Lietuvoje, bet, ko gero, visoje Europoje. Vis dėlto tikiu, jog Klaipėdoje atsigaus ir teatras, ir menininkų bendruomenė. Tikiu Klaipėdos ateitimi, jei galima taip skambiai pasakyti.

Iš kur toks tikėjimas?

Po pirmosios Klaipėdos dramos teatro akcijos buvome maloniai nustebę, jog žmonės papildė teatro sąskaitą ir gana nemaža suma šiais laikais. Tai reiškia, jog klaipėdiečių meilė teatrui, solidarumas, pilietiškumas dar gyvas.

Ką dar gero atrandate šiandieninėje Klaipėdoje? Kas jus džiugina, įkvepia kūrybai šiame mieste?

Man atrodo, kad jūra klaipėdiečiams suteikia dvasios laisvę. Nors Klaipėda - nedidelis miestukas, tačiau ji nėra provinciali savo dvasia. Nesakau, kad Klaipėdoje iš viso nėra provincialumo, nes provinciją žmonės kuria arba nekuria savyje.

Žaviuosi Klaipėdoje kūrybiškomis asmenybėmis, kurios įsuka judėjimą aplink save. Klaipėdos dramos teatre tokia asmenybė buvo aktorius Bronius Gražys. Tai jo potraukis dailei, iniciatyvumas tapo pagrindu teatralų draugystei su dailininkais.

Dabar senamiestyje yra tokia asmenybė Ignas Kazakevičius. Tas žmogus pilnas visokių idėjų. Labai gerai, kad jis tapo Kultūrų komunikacijų centro direktoriumi ir gavo galimybę savo idėjas realizuoti. Užtat dabar senamiestyje yra bent nedidelė meno oazė. Taip pat džiaugiuosi Klaipėdos lėlių teatro, Friedricho pasažo atsiradimu senamiestyje. Manau, kad tai yra labai gražūs daigai, iš kurių gali išaugti nauja Klaipėdos senamiesčio gyvybė. Todėl juos reikia labai palaikyti ir puoselėti.

Manote, jog įmanoma atgaivinti Klaipėdos senamiestį?

Manau, kad kultūros, meno židiniai, jaukios erdvės turėtų atsirasti ir prie Jono kalnelio, ir teritorijoje prie piliavietės, kur sugrįš pasukamasis tiltelis, bus vaiduoklio skulptūra, ir kitapus Danės - buvusioje "Laivitės" teritorijoje. Su šios teritorijos savininkais Dariumi Anužiu, Mindaugu Žilinsku Klaipėdos dramos teatras jau generuoja idėją, jog apšiltinus vieną iš sandėlių, jame būtų galima įkurti kūrybinę teatro laboratoriją.

Jurga PETRONYTĖ