Danutė Petrauskaitė: "Tikslas - populiarinti klaipėdiečių kūrybą"

Esu gimusi Vilniuje ir niekad negalvojau, kad čia mane likimas nublokš, bet gyvenimas kitaip pasisuko - nutariau pakeisti savo draugę, kuri bėgo iš Klaipėdos, ir nuo 1980-ųjų tapau klaipėdiete.

Mane šis miestas, ypač jo architektūra, žavėjo nuo vaikystės: kai tėvai atvykdavo atostogauti į Palangą, aš pati, be jų, atvažiuodavau pasižvalgyti į Klaipėdą. Stovėdavau prie uosto ir žiūrėdavau į už tvoros dirbančius kranus.

Kas šiandien Jus džiugina mieste?

Klaipėdos meno galerijų, universiteto bibliotekos veikla. Tikrai galime didžiuotis Koncertų sale.

Palyginus su Vilniumi ar Kaunu, pas mus daug geresnė transporto sistema - bet kada gali sėsti į "mikriuką". Tačiau norėtųsi, kad iš Klaipėdos būtų žymiai lengviau nuvykti į Palangos oro uostą. Dabar tai problema tiek mums, tiek svečiams.

Kas dar Jums kliūva mieste, dėl ko skauda širdis?

Labai gaila, kad pastogės neturi Dramos teatras, kad neturime operos teatro. Vis dėlto Klaipėdoje, kurioje porą mėnesių gyveno ir dirigavo Richardas Vagneris, su jo vardu turėtų kas nors sietis. Šis kompozitorius, gyvenęs ir Drezdene, ir Ciūriche, ir Leipcige, yra tarsi kokybės ženklas muzikine prasme. Ir štai kas nors atvyksta į Klaipėdą, mes pasigiriame, kad čia gyveno Vagneris, o po to parodome nušiurusį muzikinį teatrą...

Yra ir daugiau dalykų, kurie krenta į akis. Pavyzdžiui, - neveikiantis laikrodis prie senojo turgaus, apie kurį buvo daug rašyta, o jis vis tiek kaip tame Bergmano filme "Žemuogių pievelė" rodo kilometrus.

Daug netvarkos Sąjūdžio parke. Į jį investuota labai daug pinigų - yra ir memorialinis akmuo, ir šviestuvai, bet darbas padarytas ne iki galo. Nepasirūpinta jokia apsaugos sistema, tad visi apatiniai žibintai, kurie, beje, taip nė karto ir nebuvo įsižiebę, jau išdraskyti. Nepagalvota, ar miesto pakraštys - tinkama vieta tokiam parkui su brangia įranga, kai aplinkui tiek girtaujančių žmonių.

Labai daug šiukšlinų, neprižiūrėtų teritorijų, tarkim, kalnelis prie Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios - kaip buvo metų metais apšiukšlintas, toks ir tebėra.

Dirbdama institute galite nemažai nuveikti miesto labui.

Mano tikslas dirbant institute - kiek galima daugiau surinkti medžiagos apie klaipėdiškius ir populiarinti jų kūrybą. Važinėdama po pasaulį, ypač po Ameriką, ieškau jų pėdsakų, o visą medžiagą kaupiu archyve, noriu, kad klaipėdietiškas paveldas būtų išsaugotas. Džiaugiuosi, kad pavyko išleisti knygas apie Jeronimą Kačinską, apie Klaipėdos muzikos mokyklą tarpukario metais.