Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (9)

Prisiminimais bei nuotraukomis pasidalino buvęs mokytojas, istorijos tyrinėtojas Vytautas Rimgaila. 1927 m. gimęs vyras Klaipėdoje gyveno nuo 1945 iki 2007 m., tad ją vadina savo jaunystės ir viso gyvenimo miestu. Dabar jis gyvena pas sūnų Kaune.

Niūrus pokaris

Anot V. Rimgailos, 1941 m. birželio 24 d. sovietų bombonešis bandė bombarduoti Klaipėdą, bet buvo numuštas. Parko gale, netoli viaduko per geležinkelį, buvo kapas, kuriame buvo palaidoti trys šio bombonešio įgulos nariai.

Vytauto dėdė Eduardas Rimgaila, nepriklausomybės kovų dalyvis, 1923 m. Klaipėdos krašto sukilėlis, Mordovijos mirties lagerio Nr. 385/7 politinis kalinys, savo prisiminimuose aprašė 1944-ųjų spalio įvykius, kai nesėkmingai per Klaipėdą bandė pasitraukti į Vakarus.

VAIKYSTĖ PARKE. Nuotraukoje - 1960 m. įamžintas Vytauto Rimgailos 10 mėnesių amžiaus sūnus Romas, kurio vaikystė prabėgo parke.

"1944 m. 10 mėnesį vykstant iš Palangos į Klaipėdą, sovietų kariuomenė jau apšaudė Klaipėdą ir jo apylinkes. Kelias užkimštas vokiečių kariuomenės. Klaipėda skęsta dūmuose, gaisrai po aviacijos antskrydžio. Pasiekus Klaipėdą, pamačiau pirmąsias aukas, lavonus, sužeistuosius, kurių niekas nerinko ir neteikė medicininės pagalbos. Sužeistieji šaukėsi pagalbos. Klaipėdoje prie kareivinių pabėgėlius sustabdė esesininkai, kurie įsakė visiems susirinkti parke (miške) prie kareivinių. Miške man visi takeliai žinomi. Čia gyvenau, kai tarnavau 7-ame pėstininkų pulke ir kai dalyvavau 1923 m. Klaipėdos krašto sukilime. Atvyko vokiečių karininkas ir įsakė visiems vykti į Melnragę", - rašė E. Rimgaila.

Pats Vytautas 1945-ųjų kovą buvo pakviestas į Kretingos apskrities karinio komisariato organizuotus 30 dienų karinius apmokymus, bet karinėn tarnybon dar nebuvo kviečiamas. Tad tų pačių metų rudenį atvyko į Klaipėdą ir ieškojo, kur įsidarbinti. Miesto gatvės daug kur buvo užverstos griuvėsiais.

1960-IEJI. Dar vienos "Atlejė" Joninės parke.

Baigęs dokerio-mechanizatorių kursus pradėjo dirbti Klaipėdos jūrų prekybos uoste darbininku.

Pasak Vytauto, Klaipėdos parkas tada dar nebuvo laikomas, laikytas tiesiog miško tęsiniu.

Vaizdas parke buvo siaubingas - visur buvo iškąsti apkasai, iš iškirstų medžių įrengti laikini, paskubomis statyti kariniai-inžineriniai įtvirtinimai.

1945-1946 m. parke dirbo kariškiai išminuotojai, įvairių sprogmenų pririnkdavę net vežimus. Ypač daug buvo minų, kurias kariškiai išveždavo sunaikinti. Dalis sprogmenų buvo užkasta žemėje lyginant apkasus. Labai pavojingos buvo giliai žemėje paslėptos vokiškos minos. 1946 m. pavasarį dabartinėje "Klaipėdos naftos" teritorijoje sprogus minai, žuvo du kariškiai, keletas jų buvo sužeisti.

Iš Girulių geležinkelio stoties tuo metu ėjo dvi geležinkelio linijos: viena - per parką į geležinkelio stotį, kita - į prekybos uostą. Prie dabartinio parko, beveik iki pat Girulių geležinkelio stoties, pakelėse buvo daug sudaužytų prekinių ir keleivinių vagonų, įvairios kitos karinės vokiečių technikos.

1947 m. prekybos uoste buvo pradėti montuoti kranai. Tam buvo sudarytos trys montuotojų brigados. Montavimo darbams daug ko trūko, todėl Vytautui teko eiti ardyti prie parko esančių vagonų, kad pasirinktų varžtų, veržlių, metalo lakštų ir kitų dalių, kurios tiko vykdant montavimo darbus.

Anot pokalbininko, Klaipėdai ypač sunki buvo 1946-1947 m. žiema. Pagrindinė kuro rūšis tuo metu buvo akmens anglis, kuri tada būdavo pristatoma prekybos laivais. Žiema buvo labai šalta, užšalo prekybos uostas ir Baltijos jūros pakrantė. Ledų gniaužtuose stovėjo laivai, sutriko uosto darbas ir akmens anglies pristatymas. Buvo apribotas elektros energijos tiekimas, kai kuriems objektams - net nutrauktas. Todėl dalis gyventojų ėjo į parką, kirto, rinko medžius, ardė karinius-inžinerinius įtvirtinimus, kuriuose buvo medienos, ir įvairiais būdais ją gabeno į namus, kad panaudotų kaip kurą.

1948 m. Vytautas buvo pakviestas į sovietinę armiją, tarnavo už Lietuvos ribų. 1952 m. vėlų rudenį grįžo į Klaipėdą. Parkas jau buvo išvalytas, pašalinti sulūžę medžiai, karo liekanos. Tik kai kur buvo likę apkasai, kariniai įtvirtinimai.

Parke sutiko gyvenimo meilę

Vyras prisimena, kad išvalius parką pirmiausia jame atsirado iš lentų sukalta šokių aikštelė, aptverta tinkline tvora. Įėjimas į ją buvo su bilietais. Šokiuose grojo gyva muzika - kariškių ar kultūros skyriaus dūdų orkestras. Vėliau šokių aikštelė buvo pertvarkyta.

1954 m. birželį Vytautas parko šokiuose susipažino su būsimąja žmona Aldona. Pašokdinus būsimoji gyvenimo draugė pagyrė Vytautą, kad jis gerai šoka. Taip ir susipažino. Netrukus, tų pačių metų lapkričio 13 d. pora susituokė. Kartu užaugino du vaikus - sūnų Romą ir dukrą Ireną. Vytautas ir Aldona, kartu gražiai ir nesipykdami nugyveno 56 metus. Prieš kelerius metus sunkiai susirgusi žmona išėjo Anapilin.

"Parke vasarą klaipėdiečiai mėgdavo švęsti įvairias šventes - Jonines, vardadienius, jubiliejus. Čia švęsdavo ir karinės prekybos "Ateljė" kolektyvas, siūdavęs karininkams uniformas, o civiliams - drabužius. Kolektyve buvo daug Jonų ir Janinų, tad Jonines kolektyvas labai mėgdavo švęsti parke", - pasakojo V. Rimgaila.

Daug poilsio laiko parke praleisdavo ir jo šeima. Vyras prisimena, kad smagu čia būdavo pailsėti, paskaityti knygas, spaudą. Vaikai parke labai mėgdavo žaisti.

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje.

Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai guls į knygą apie parką.