Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija

Publikacijų ciklą pradedame Kęstučio Demerecko surinkta medžiaga.

Mitinė Melnragės giria

Klaipėdos miestas XVIII a. viduryje baigėsi ties šiandienine S. Daukanto gatve. Toliau į šiaurę buvo negyvenama dykvietė. Palangos (S. Daukanto) ir Ilgosios (Herkaus Manto) gatvių sankryžos vietoje buvo tvora ir miesto vartai, vadinti Liepojos vartais. Už jų - tik smėlio pustomi laukai.

Pamaryje, jūros link apgyventa teritorija tęsėsi kiek toliau iki Svijanės upelio (šiandieninė Malūnininkų g.) ir vadinosi Vitės karališkuoju kaimu. Tarp Vitės ir miesto buvo bendros ganyklos. Dar 1595 m. valdžios buvo nurodyta, kad Vitės ir miesto gyventojai gali ganyklas naudoti bendrai.

XVI a. miesto ganykla buvo Krūmamiestyje - 15 margų ploto. Galvijų ganykla sudarė būsimą priemiestį Krūmamiestį (Crammeist), kuris kūrėsi tarp Mažosios Vitės, Didžiosios Vitės valstiečių ūkių ir miesto arklių ganyklų. Plečiantis miestui šiaurės kryptimi, tolyn buvo nukeltos ir ganyklos.

Miesto galvijų ganyklos buvo pradėtos užpustyti jau XVII a. pradžioje. 1613 m. miestiečiai pareiškė, kad jų nedidelės galvijų ganyklos yra iš dalies smėliu užpiltos, todėl jie daugiau negali Vitės gyventojų galvijų įsileisti bendrai ganytis. Gerų ganyklų plotas sumažėto, todėl prasidėjo kivirčai, kas turi teisę jomis naudotis. Šis skundas - akivaizdus įrodymas, kad smėlio pustymai prasidėjo dar neįkūrus Krūmamiesčio. Vėjas nešė sausą smėlį nuo marių ir jūros pakrantės. Tai tęsėsi daugiau nei 200 metų

Johanes Sembrizkis, kaip ir daugelis praeities istorikų, tvirtino, kad smėlio pustymai prasidėjo po to, kai beatodairiškai buvo sunaikinti senieji miškai Kuršių nerijoje ir aplink Klaipėdą. Jis rašo, kad XVIII a. iškirtus Melnragės mišką šiaurinė užmiesčio dalis buvo visiškai užnešta smėliu.

Šiandieninis Melnragės miškas ir Miesto parkas buvo pasodintas Klaipėdos jūrų pirklių tuščioje pustynėje ir vadinosi Plantacija (Plantage). Tad iš kur istorikas žino apie buvusį Melnragės mišką?

Apie mitinį Melnragės mišką jis rašė: "Miesto ganyklų užpustymas smėliu tuo metu buvo tikra nelaimė, būtent nuo tada, kai girininkas Meisneris palei pat jūros krantą besitęsiantį Melnragės mišką, iki Septynerių metų karo (1757-1763) labai saugotą, bet rusų nusiaubtą, pripažino nevertu tvarkyti ir atidavė deputatams, turintiems teisę laisvai kirsti medžius, tuo pasmerkdamas jį visiškam sunaikinimui."

Ar tikrai buvo miškas prie Melnragės? Ar tai tik įprastinis užkariautojus rusus menkinantis mitas?

Senoji Melnragė - Giruliuose

Teiginys, kad rusai per Septynerių metų karą (1757-1763 m.) iškirto miškus ne tik apie Klaipėdą, bet ir Kuršių nerijoje, leitmotyvu skamba ne tik J. Sembrizkio knygose, bet dažnai kartojamas ir kai kurių šiandieninių istorikų darbuose. Visiškai aišku, kad ši tradicija perimta iš vokiečių istorinės literatūros.

Norint išsiaiškinti, ar tikrai prie Klaipėdos pajūryje buvo koks miškas, reikia peržvelgti seniausius istorinius šaltinius, net ir dokumentus, siekiančius pilies ir miesto įkūrimo laiką. Toks dokumentas yra iš 1253 m., kai pastačius Klaipėdos pilį buvo padalintos aplinkinės žemės: "Mes bendru pritarimu aprašėme minėtam miestui skirtų ganyklų bei arimų ribas; nuo vietos, kur Nemunas ir Dangė susilieja ir tolyn nuteka, Nemunu einant aukštyn iki upelio, kuris nuo Szarde atiteka, ir tuo upeliu aukštyn iki artimiausio miško riba eina palei mišką žemyn iki Dangės."

Čia minimas miškas buvo į rytus už Smiltelės upelio. Šio miško šiandien nebėra. Toliau miestui skirtos žemės riba ėjo nuo Dangės link Svijanės ežerėlio (dabar klaidingai vadinamo Mumlaukiu), o nuo jo smėlio kopų link, prie jūros, o nuo jos - Nemuno (marių) link. Tad vienintelis minimas miškas buvo už Smiltelės upelio į rytus nuo šiandieninės Klaipėdos miesto ribos. Dokumente aiškiai pasakyta, kad jokio miško tarp Dangės ir jūros, einant palei Svijanės ežerėlį, nebuvo.

1503 m. miestui užrašytų 14 ūbų sklype, kurio šiaurinė riba buvo Svijanės ežerėlis, taip pat neminimas joks miškas, tik pavieniai medžiai, arimai, pievos, ganyklos, pelkės ir krūmynai. Tačiau Didžiojo Tauralaukio dvaro privilegijoje jau minimas ir miškas. Matyt, tai ne tik Tauralaukio ąžuolynas, išlikęs iki šių dienų. Tačiau tai jau buvo toli už miesto ribų.

Antra vertus, miško galima ieškoti ir pranešimuose apie tai, iš kur miestiečiai gaudavo medienos namų statybai ar malkų.

Besikuriančiam miestui reikėjo daug medienos. Pirmojoje 1365 m. privilegijoje nurodoma, kad miestiečiams leidžiama kirsti mišką prie Rusnės. Tačiau vėliau, 1475 m. miesto privilegijoje rašoma, kad "taip pat mes duodame ir suteikiame jiems teisę laisvai kirsti mišką pagal jų poreikius pastatams, malkoms ir laivams, bet ne pardavimui". Čia nenurodomos vietos, kur miestiečiai gali kirsti mišką.

XVI a. istoriniai dokumentai nurodo, kad aplink Klaipėdą miškų situacija jau buvo tragiška: 1595 m. kunigaikščio Georgo Friedricho atsakyme klaipėdiečiams pasakyta, kad miškai aplink Klaipėdą yra taip iškirsti, kad net valdovas medieną piliai turi gabenti iš tolimesnių apskričių. Dėl to miesto prašymas medienos laivams ir pastatams negali būti patenkintas. O 1613 m. kunigaikščio įsaku žalio miško kirtimas buvo griežtai uždraustas.

Tad, remiantis minėtomis žiniomis galima manyti, kad jokio Melnragės miško nebuvo. Jeigu ir buvo paskirų medžių, tai juos tikrai iškirto. Tai patvirtina ir 1670 m. Narūnavičius-Naronskis savo žemėlapyje. Jis šią teritoriją nupiešė kaip smėlio kopų ir smėlynų dykynę. Artimiausias gojelis buvo tik ties Svijanės ežerėliu (prie šiandieninio Dragūnų bataliono). Tad apie kokią mitinę Melnragės girią primygtinai kalba istorikas J. Sembrizkis, neaišku.

Antra vertus, Melnragės pavadinimas kuršių ir latvių kalbose reiškia "juodas ragas". Kas tai - ar mišku apaugęs ragas, ar žemės juodumu išsiskiriantis sausumos lopinėlis? Visiškai aišku, kad pavadinimas jūrinis, turintis navigacinę reikšmę, kaip Juodkrantės pavadinimas (Schwarzort). Melnragės ragas ir miškas, matyt, buvo iš jūros gerai matomas orientyras - juodas ragas smėlio pakrantėje.

Atsakymą, kur buvo mitinis Melnragės miškas, davė vienas senas žemėlapis iš neseniai atgabento Klaipėdai padovanoto Vokietijos AdM archyvo, saugomo Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos fonduose.

1725 m. datuotame žemėlapyje vaizduojama visa Klaipėdos apskritis. Jame taip pat nėra jokio Melnragės miško (kaip šiandien mes įsivaizduojame Melnragės vietą), tačiau Melnragė pažymėta ne prie švyturio, kaip esame šiandien įpratę, o prie Karklės, beveik šiandieninių Girulių vietoje.

Tai atradimas, kuris leidžia išspręsti mitinio Melnragės miško buvimo vietos problemą. Senoji Melnragė buvo šiandieninių Girulių vietoje. Čia ir pirmasis kartografinis Melnragės užrašymas - Mellnragenn. O netoliese, rytų pusėje, Purmalių link, yra pažymėtas miško lopinėlis. Gal tai ir yra senasis Melnragės miškas, kurio klaidingai ieškojome prie pat Klaipėdos, šiandieninėje Melnragėje.

Iš gana schematiško žemėlapio sunku spręsti, kokio dydžio buvo šis miškas, tačiau jis pažymėtas tarp dviejų senųjų kelių: į Karklę ir į Kretingalę, tad miškas iš rytų į vakarus galėjo tęstis net keletą kilometrų.

1802 m. žemėlapyje Melnragės miško likučiai pažymėti tiksliau - prie Graudužių, už Didžiojo Tauralaukio dvaro, palei upelį (šiandien - už miesto ligoninės, palei upelį, kur įkurta pranciškonų koplyčia).

Istoriniai dokumentai, nukėlę Senąją Melnragę į šiandieninių Girulių vietą, išsprendžia ir jūrinio rago pavadinimo reikšmę (etimologiją). Melnragė - juodas ragas. Senieji kuršiai į jūrą išsikišusį aukštą juodos žemės ragą su dideliais akmenimis prie jo turėjo aplenkti, kaip pavojingą laivybai objektą. Antra vertus, tokie aukšti skardžiai su ąžuolų gojeliais turėjo ir mitologinę reikšmę. Čia vešėjo šventi apeiginiai miškeliai, kurie buvo saugomi. Tokių ypatingų vietų buvo palei visą Baltijos jūrą - Naujieji Kuršiai Sambijos pusiasalyje Prūsijoje, Arkonos šventykla - Riugeno saloje ir pagaliau - Rambyno kalnas prie Nemuno.

Matyt, tokio švento miško gabalėlis yra Olando Kepurės miškelis. 1807 m. karališkajai šeimai gyvenant Klaipėdoje, jos nariai labai mėgo išvykas po apylinkes. Yra išlikęs Olando Kepurės apibūdinimas kaip vienos oazės šioje dykumoje, kurią princesė Marie Anna Amalie aprašė taip: "Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandenų toliai. Tada aš prisimenu okeaną."

J. Sembrizkis po šimto metų bandė surasti tuos ąžuolus: "Aš bandžiau surasti šią vietą, tačiau tai pasirodė ne taip lengva padaryti, kadangi per karo audras vėliau šie ąžuolai žuvo ir 1820 m. jų jau nebebuvo. Vistik spėju, kad senasis ąžuolynas, kuris taip patiko princesei, yra buvęs šalia girininkijos "Giruliai", kur dabar auga penkiasdešimties-aštuoniasdešimties metų ąžuolų jaunuolynas".

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai atguls į knygą apie parką.