Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (7)

Publikacijų ciklą tęsiame istoriko Dainiaus Elerto surinkta medžiaga apie Klaipėdos raupsuotųjų ligoninę, įkurtą miesto parke.

Klaipėdos raupsuotųjų ligoninės diakonistė

Nuo 1830 m. susibūrusios į seserijas protestantės (evangelikės liuteronės, evangelikės reformatės, menonitės ir kt.) diakonistės (diakonissen) savo tikėjimą liudijo tarnaudamos slaugėmis, gailestingomis seserimis, vaikų daželių auklėtojomis, mokytojomis, globodamos našlaičius ir skurstančius. Jas rasime karo lauke, senelių prieglaudoje, ligoninėje, pabėgėlių stovykloje, našlaičių namuose. Iki lemtingųjų 1944 m. dirbo Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose. Apie 20 diakonisčių 1945 - 1948 m. mirė Karaliaučiuje ir buvo palaidotos "Gailestingumo sode". Jų kapus žymėjo kryžiai bei gėlės. Tačiau vieną 1948 m. dieną rusų darbininkų komanda šių kapinių vietą išklojo plokštėmis ir įrengė šokių aikštelę. Ką žinome apie šias moteris ir merginas? Tegul apie jų tarnystę Klaipėdos raupsuotųjų ligoninėje liudija jos pačios ir amžininkai.

Klaipėdos raupsuotųjų ligoninėje gyveno ir dirbo trys diakonistės: 1907 - 1944 m. Emilie Usskoreit, 1909 - 1931 m. Marie Pempe, o 1929 - 1941 m. Kathe Lekschas. 1937 m. laikraščio "Vakarai" korespondentas S Maciejauskas jas apibūdino taip: "Įėjo sesutė, truputį žilstelėjusi, baltu gobtuvu ant galvos, ilgu kvalduotu sijonu apsivilkusi. Moka lietuviškai, todėl labai lengva buvo susikalbėti. Tai Emilija Užkuraitė, kilusi iš Ragainės apskrities. Čia jau gyvenanti nuo 1907 metų, taigi jau 30 metų. Yra dar ir antroji sesutė - Keta Lekštaitė, - bet ji tik 5 metai čia tarnauja. Gyventi čia visai nenuobodu, nes visą laiką darbo esą, todėl nuobodžiauti nėra kada. Per tuos metus daug ji praleidusi ligonių. Daug jų mirę. Čia blogiau esą kaip kitose ligoninėse dėl to, kad ligoniai nepasveiksta, o gyvena, serga iki mirties. Jie net nė vaistų nevartoja, nors kokius tik kas vaistus išranda, esą siunčia ir kai kurie ligoniai juos vartoja. Bet visi tie, kurie tik kokius vaistus vartojo, mirė, o vienas, jau 30 metų čia yra, jokių vaistų nevartojo ir dar tebegyvena." Po trylikos metų 1950 m. balandžio 14 d. Flensburgo mieste senutė diakonistė Emilie Usskoreit pakilo nuo stalo su spausdinimo mašinėle ir atsidususi dar kartą pervertė mašinraščio lapus. Ji apmąstė tai, kas buvo aprašyta ir kas buvo didžiausias gyvenimo rūpestis: "Aš noriu papasakoti Jums, ką aš prisimenu savo 77 metuose."

1907 m. liepos pabaigoje Heiligenbeil (dab. Mamonovas) ligoninėje 34 metų dirbanti diakonistė seselė Emilie Usskoreit su nerimu laukė mielos direktorės ponios Rose von Bronsart kvietimo. Jo neišsklaidė ir garuojantis kavinukas ant stalelio. Jodviem vaišinantis kava direktorė papasakojo apie Leprozoriumą prie Klaipėdos, gražią jo aplinką, mišką ir jūrą. Tada pasiūlė dirbti raupsuotųjų ligoninėje. Tokiu pasiūlymu buvo pritrenkta ne tik pati Emilie Usskoreit, bet ir su ja viename kambaryje gyvenusi draugė. Nerimauti būta dėl ko. 1929 m. Klaipėdos raupsuotųjų ligoninės darbininkė Anna Dambrowski ir pagalbininkė našlė Johanne Buntins po kelių metų užsikrėtė raupsais. Giliai apmąsčiusi ir pasimeldusi Emilie Usskoreit suprato, kad pasirinko diakonystę ne kaip malonumą sau, o tarnystę kitiems. Todėl ji apsisprendė ir pranešė apie pasirengimą vykti į Klaipėdą.

Čia rugpjūtį E. Usskoreit pradėjo savo nelengvą darbą. Jos atsiminimuose rašoma, kad Leprozoriumas buvo apie 2 kilometrus už miesto. Netoli ėjęs kelias vedė į šiaurę iki pasienio. Šalia ošė miesto giria. Ligoninei skirtas sklypas užėmė 1,5 ha. Jo didesnioji dalis buvo apaugusi miško medžiais ir tik mažame plotelyje augo pasodinti vaismedžiai, daržovės ir gėlės. Nuo smalsuolių akių ligonius saugojo 2 metrų aukščio tvora. Vidurinį ligoninės komplekso pastatą puošė bokštas su laikrodžiu. Jame gyveno gailestingosios seserys bei sveikieji darbuotojai. Koridoriai šonuose vedė į ligoniams skirtus du esančius pastatus. Kiekviename jų buvo įrengti palatos, valgykla, pirtis ligoniams. Palatose gyveno po du ligonius. Buvo pasirengta priimti 22 pacientus ir dar 2 papildomai. Tačiau nuolat gyveno tik 16 - 18 ligonių. Be pagrindinių pastatų stovėjo ir ūkiniai: lavoninė, skalbykla, dezinfekavimo patalpa, rūsys, pašiūrės medienai bei anglims. Tvarte laikytos 2 karvės, 2 kiaulės ir kartais viščiukai. Ligonius džiugino didelės palangės, kurios žiemą virsdavo zylių, genių, sniegenų lesyklomis. Ant medžių iškeltuose 30 inkilų apsigyvenę paukščiai linksmino čiulbesiu. Jūros ir miško ošimas padėjo išgyventi vienatvę.

Emilie Usskoreit prisipažinimu tik Dievas, suteikęs jėgų ir galimybę atrasti sielos grožį, leido pakelti ligos darkomų pacientų vaizdą: nereginčios bevokės akys, sutvarstytos rankos, atviros gerklės... XIX - XX a. sandūroje dėl skirtingų simptomų ligos pradžią nustatyti buvo sunku. Inkubacinis jos periodas trunka 4 - 10 metų. Todėl dažnas nebeprisiminė, kur ir kaip užsikrėtė. Kartais liga prasidėdavo nedidelių žirnio dydžio mazgelių atsiradimu ant veido, rankų, kojų. O kitais atvejais karščiavimu, dėmėmis ir pūliavimu. Žaizdos gyja sunkiai, plečiasi. Ligai gilėjant nukenčia vis daugiau audinių ir apmiršta nervai. Vokų paralyžius sukelia aklumą, veido paralyžius trukdo valgyti, rankų ir kojų - jas deformuoja. Daugelis ligonių netenka pirštų, galūnių. Tačiau raupsai gali pulti vien odą, akis ar kurią nors vieną kūno dalį. E. Usskoreit prisiminė 5 ligos apakintus pacientus, kurie buvo jau netekę rankų. Nors kenčiantiems ligoniams buvo nuo skausmo skiriami vaistai, bet pripratusių prie morfijaus buvo tik vienas. Vieni ligoniai mirė greitai, o kitiems iki savo dienų pabaigos teko laukti 4, 6, 10 ar 30 metų. 1937 m. ligoninės registracijos knygoje buvo surašyti nuo 1899 m. 105 mirę ligoniai ir 12 gyvųjų. Keisčiausia buvo tai, kad išgyvendavo patys beviltiškiausi. 1937 m. rugsėjo 4 d. vietos laikraščiai paskelbė: "Mirė 94 amžiaus ligonė raupsuotųjų ligoninėje". Jie rašė apie Anikę Abrams, kuri ligoninėje gyveno nuo 1920 m., t. y. 17 metų. E. Usskoreit mini pacientą, 1950 m. dar gyvenusį leprozoriume Rygoje, kuriam prieš 47 metus patekus į Klaipėdos raupsuotųjų ligoninę gydytojas žadėjo tik 4 gyvenimo mėnesius. Tačiau patekę jau apleisti ligoniai išgyvendavo 2 - 3 metus. Pagrindinės mirties priežastys Klaipėdos raupsuotųjų ligoninėje buvo inkstų infekcija, pneumonija ir bendras kūno irimas. Sunkiausia buvo ligos padarinių sukeltas kvėpavimo takų užspaudimas. E. Usskoreit pasakojo apie jauną merginą, kuri net ketverius metus kankinosi dusdama. Morfinistas bandė nusižudyti pasikardamas. Tokios mintys buvo aplankiusios ir merginą, bet ši susitvardė.

Pasak E. Usskoreit, dauguma ligonių apie gyvenimo prasmę susimąstydavo ir tikėjimą atrasdavo jau susirgę. Daugeliui atplėšimas nuo šeimos, mėgstamo darbo buvo sunkesni už fizinį skausmą. 1936 m. rugsėjo 3 d. "Trimitas" rašė apie policijos ieškomą jauną ligonį, pabėgusį iš Klaipėdos leprozoriumo. Kančia vienatvėje, atskirtumas nuo artimųjų keitė charakterį. Todėl net ir netikintieji mielai dalyvaudavo koplyčioje vykusiose pamaldose bei priimdavo religinius patarnavimus. Paguodą suteikdavo iš Klaipėdos atvykęs evangelikų liuteronų kunigas ir Romos katalikų kunigas kas keturias savaites. Iki 1923 m. visi pacientai dalyvaudavo evangelikų liuteronų pamaldose. Padėtis pasikeitė perėmus kraštą lietuviams. Politiniai ir konfesiniai nesutarimai prasiskverbė net už ligoninės sienų. Tuo metu 4 evangelikės liuteronės ligoninės darbuotojos susirinkdavo į koplyčią kasdienei maldai ir tai suteikė jėgų bei vilties. Kai į ligoninę atvykęs giliai nelaimingas pacientas, prisiminęs A. Dantę, pasisveikino žodžiais: "Pamirškite viltį čia patenkantys", jis sulaukė optimistiškesnio atsakymo: "Ne, apie šias duris Paulius kalbėjo - visi miršta čia, mes - gyvename". Rūpestis paciento sielos būkle buvo ne mažiau svarbus nei kūno negalia. Gailestingosios seserys viltį praradusius ligonius vadino "varpas per naktį". Sielai susidrumstus jie prašydavo nuodų ar išliedavo pagiežą ant gyvenimo užpuldami slaugytojus. Nuo tokio ligonio pykčio priepuolio nukentėjo ir E. Usskoreit. Jai vienas pacientas sumušė galvą ir sužalojo ranką. Vėliau jis atsiprašė už savo poelgį. E. Usskoreit prisipažino, kad sunkiausia tokiose situacijose buvo įgyvendinti Biblijos principą "Mylėti savo priešus".

Tačiau E. Usskoreit prisiminė ir šviesesnes akimirkas tarp raupsuotųjų. Jas kuriant nemažą vaidmenį atliko ligoninės aptarnaujantis personalas, kad ir virėjos Marie Horst (1929 m.), Marie Thumat (1931 m.), Anna Kaspereit (1944 m.). Iki Antrojo pasaulinio karo monotonišką kasdienybę praskaidrindavo puikus maistas ir šventės. Jų metu buvo patiekiama vyno, apelsinų, vynuogių, saldainių ir gerų cigarečių. Ypač iškiliai švęstas Vokietijos imperatoriaus gimtadienis. Prie stalo skambėdavo patriotinės dainos, nes dainuoti ligoniai labai mėgo. Tie, kurių gerklos buvo nepažeistos, mielai prisijungdavo prie kiekvieną vasarą organizuojamos dainų šventės. Iš miesto atvykęs dirigentas Johow išmokė ligoninės chorą gražių daugiabalsių dainų. Ligoninės sodą per šventes papuošdavo 70 žibintų. Ant po medžiais padengtų stalų netrūko šventinio torto, kavos, pyragų, braškių ir grietinėlės. Šventinę vakarienę vyrams užbaigė karštas punšas, o moterims - grogas. Pakviestos iš miesto seserys pakeldavo šventės nuotaiką liaudies dainomis. Sutemus šventę užbaigdavo iškilmėms skirtas fejerverkas. Ligoninės darbuotojai stengėsi praskaidrinti visų ligonių būtį. Kartais mėnesienos nušviestomis vasaros naktimis stipresnius ligonius slaugytojos lydėdavo 2 kilometrus per mišką prie jūros. Tačiau nebuvo pamirštami ir silpnesni - negalėjęs eiti pacientas neštas neštuvuose. Kopos viršūnėje prie jūros žvelgdamas į mėnulį jis užtraukė ilgesingą dainą: "Gerasis mėnuli, tu toks tylus..." Netrukus prie dainuojančio prisijungė ir kiti. Iškylos dalyvius pastiprino atsinešti pertepti vafliai ir kiti gardumynai. Nors grįžus atgal laikrodžio rodyklės jau rodydavo 00:01 ir rytuose imdavo šviesėti, visi iškylautojai jausdavosi pakylėti. E. Usskoreit dėkojo Viešpačiui, kad taip pavykdavo sužadinti ligoniams gyvenimo džiaugsmą. Ji kartojo ligoninės gydytojo žodžius: "Gamta sukurta visiems žmonėms."

E. Usskoreit itin šiltai pasakojo apie odos vėžiu sergantį aštuonerių metų berniuką Rudį iš Kuršių nerijos. Šis dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Tėvas žvejodavo naktimis, o mama kasdien vykdavo pardavinėti žuvies. Todėl tinkamai neprižiūrėtas mažasis Rudis buvo įsisirgęs ir apakęs viena akimi. 1937 m. patekęs į raupsuotųjų ligoninę dėl geros slaugos, priežiūros berniukas atsigavo. Mėgo klausytis krikščioniškos muzikos ir dainuoti. Jo džiaugsmas, laimė pagerėjus būklei, nuoširdumas teikė vilties sunkesniems ligoniams. Kartą berniukas paklausė vieno ligonio, ar jis turi mirti. Šis atsakė, kad visi žmonės turi mirti. Tada Rudis perklausė: "Ar aš negaliu gyventi 100 metų?" Jo bičiulis ligonis patvirtino, kad taip. Tada Rudis pareiškė: "Na, jei jau buvo 100 metų, tada - dar 100 metų." Berniukas žavėjo savo naivumu. Kartą vienam maldai susikaupusiam ligoniui pareiškė: "Tu negali melstis, nes Dievas veikia. Tačiau veikia taip, kaip jis nori." Arba kartą supykęs pasiskundė savo bičiuliui: "Mūsų Viešpats yra neklaužada. Kiek prašiau vakar jo, kad būtų geras oras, o dabar - jis siunčia lietų." Po pusantrų metų berniukas mirė. Ligoniai ir slaugytojai ilgai jo gedėjo. Vienas jam artimas ligonis prasitarė: "Kai iškeliausiu į amžinybę, ten su malonumu susitiksiu su mano Rudžiu."

E. Usskoreit pateikė vertingų žinių apie raupsuotųjų ligoninės evakuaciją. 1944 m. rugpjūčio 2 d. ligoninėje suskambo telefonas. Liepta per tris valandas susiruošti išvykti. Po trijų parų kelionės vandenimis senu keltu evakuojamieji pasiekė Karaliaučių. Čia 8 sergančius vyrus ir 3 moteris perėmė Karaliaučiaus diakonisčių namai. Dėl pašlijusios sveikatos E. Usskoreit teko nutraukti savo tarnystę ir išvykti pas seserį į Drezdeną. Tuo metu jai sukako 71 metai. Jau iš kitų šaltinių sužinome, kad Karaliaučiuje, diakonisčių namuose, surašyti 85 raupsais sergantys ligoniai. 1945 m. 11 ligonių mirė. Iš jų 5 nuo šiltinės ir dizenterijos. Likusiems teko ištverti Raudonosios armijos puolimą, pokario suirutės siaubą. Tačiau net ir tada diakonistės nenustojo jais rūpintis. 1948 m. rudenį dvi iš paskutinių į Vokietiją grįžtančių 12 diakonisčių pasiliko pasirūpinti paskutiniais 5 raupsuotaisiais. Tačiau iš jų išgyveno tik vienas, kurį paskutinės diakonistės globojo iki 1949 m. rudens. Šis buvo išsiųstas į ligoninę Lietuvoje, o paskui - perkeltas į ligoninę Rygoje. Po to diakonistės išvyko į Vokietiją.

Klaipėdos leprozoriumo istorija dar tik atveriama dabartiniams klaipėdiečiams. Deja, mums jau mažai tesako čia dirbusių pasišventusių gydytojų vardai. Tačiau raupsuotųjų ligoninės istorija moko mus žmoniškumo ir atjautos. Kartu primena mums apie gyvenimo trapumą ir užkrečiamųjų ligų grėsmę. Tebėra vietų, kur greta AIDS, ŽIV, SARS kyla maro, ebolos, choleros, gripo epidemijos. Naujausiais duomenimis, šiuo metu raupsais serga apie 280 000 žmonių.

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai atguls į knygą apie parką.