Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (13)

Baigusi mokslus 1966 m. su paskyrimu atvykau į Klaipėdą. Pavasaris. Na, ir prasidėjo... Kur? Ogi Poilsio parke. Tai romantiški pasimatymai prie samanoto pasakų namelio (bilietų kasos), pasivaikščiojimai su berneliu, tada dar neasfaltuotais takeliais. Bet tada tai mums nesukėlė jokio diskomforto. Svarbiausia buvo akių blizgesys, gražūs žodžiai, švelnūs prisilietimai. Svaigino pušų pumpurai, alyvų žydėjimo dvelksmas ir nuostabūs paukščių koncertai.

Ėjome ir į šokius. Dažnai grodavo orkestras. Nei išgėrusių, nei su alaus skardinėmis rankose nematydavome. Viskas buvo daug paprasčiau ir kultūringiau.

RATELIAI. Smagūs šeimų rateliai parke. 1980 m.

Ištekėjau. Už poros metų gimė sūnus. Nors gyvenome miesto pietinėje dalyje, dažnai su šeima atvykdavome į mūsų parką. Sūnus mėgo karuseles, joti ant arkliuko, traukinuką, išbandyti banguojančius kalnelius, o ypač patikdavo važinėtis mini elektromobiliu su guminiais "kaliošais". Visada užsukdavome į mums labai patikusį kreivų veidrodžių saloną. Juokdavomės iki nukritimo save regėdami nematyto riebumo statinėmis, šeriuotais sliekais, kreivašonėmis kopėčiomis, įmantriai išsiviepusius ir susisukusius įstrižai.

SAMANOS. Žaidžiant iškapstytas samanas atstatydavo į vietą. 1995 m.

Visada turėjome pasiėmę nedidelę kraitelę - gal ką rasime. Kankorėžiai buvo skirti žaidimui ir darbui. Rungtyniaudavome, kuris daugiau pririnksime ir didesnį plotą nuvalysime. Gerai išsijudinę, sušilę ėjome ieškoti uogų. Taip, būtent uogų, nes mėlynių plotelis gražiai derėdavo ties tvora prie katamaranų nuomos punkto, o avietės - netoli kelio į Melnragę. Buvo ir grybų. Nelabai ištaigingų, bet lepšiukų ir keletą šilo baravykų pietų sriubai pagardinti visada rasdavome.

Kai sūnus paaugo, pietaudavome parko kavinukėje. Po to vaikas apžiūrėdavo jūros gyvūnų kolekciją, o mes su vyru tuomet žaisdavome biliardą. Paskiausiai visi trys keldavomės su apžvalgos ratu. O jau įspūdžių! Apačioje mažučiai žmonės šmirinėjo kaip skruzdėlės. Pakilus miestas ir jo apylinkės atsiskleisdavo visa didybe. Kokie buvo įdomūs gatvių labirintai, kiek gražių pastatų ir kamuoliais dūmų rūkstančių ilgų kaminų.

GIMTADIENIS. Parke šeimos ne tik leisdavo laisvalaikį, bet ir švęsdavo įvairias šventes, pavyzdžiui, vaikų gimtadienius. Danutės SKRABYTĖS-KELIUOTIENĖS nuotr.

Šaltu oru parkas taip pat turėjo lankytojų. Labai populiari buvo čiuožykla, kurioje grodavo muzika. Ten siausdavo vaikai ir jaunimas. Žiemą ne kartą geležinkelio pusėje su drauge Egle slidinėjome, o netoliese linksmai sportiškai nusiteikę čiuožė dailininkas Edvardas Malinauskas ir kompozitorius Jonas Domarkas.

O koks svaiginantis pušų, šermukšnių ir berželių aromatas buvo rudenį. Jau asfaltuotais takais važinėdavomės dviračiu, o kai nebūdavo vėjo, žaisdavome badmintoną. Kas to nedarė, drįstu teigti, neteko daug nuostabių sveiko ir malonaus laisvalaikio valandų.

ČIUOŽYKLA. Labai populiari buvo čiuožykla, kurioje gordavo muzika.

Dabar vis dažniau kyla klausimas, kur pastaraisiais metais iš parko dingo paukščiai? Akivaizdu, kad žmonės juos išvarė iš gimtųjų lizdų išgėrę triukšmaudami, mėtydami butelius, leisdami "superdecibelinę" muziką. Prie paukščių emigracijos prisidėjo ir eismo garsai bei dūmų intensyvumas iš Herkaus Manto gatvės, o dabar dar ir įrengtos laipynės medžiuose.

Kodėl miesto valdžia apleido Poilsio parką? Juk net maži Lietuvos miesteliai, tokie kaip Rietavas, Plateliai, Anykščiai bei daugybė kitų, turi gražiausius, puikiai prižiūrimus parkus, o Klaipėda juk didmiestis... Gėda.

Kažkada viename dienraštyje skaičiau, kad parko vietoje buvo numatyta statyti namus, kotedžus... Nužmogėjimas, pataikavimas industrijos monstrui ir didelis gyventojų interesų ignoravimas. Ar maža laisvų plotų rytinėje miesto dalyje link Gargždų, o kur dar nenaudojamos pievos, krūmynai iki horizonto pietinėje užmiesčio dalyje? Manau, kad sprendžiant miesto urbanistikos, kraštovaizdžio problemas turi nugalėti sveika mąstysena, o ne triumfuoti pragmatizmo šalininkai.

Kaip būtų šaunu, kad protingų, gabių žmonių dėka apleistas parkas pakiltų kaip sfinksas iš pelenų mūsų pajūrio gyventojų ir atvykstančių svečių sveikatingumo ir kultūrinių renginių puoselėjimui.

Jau treti metai visuomenininkų iniciatyva yra organizuojamos pavasarinės talkos, tačiau trūksta valdžios dėmesio, kad jos vyktų platesniu mastu, kad būtų įtraukiama daugiau žmonių. Ateisime su vaikais ir anūkais ir padėsime. Juk tai bendras, šventas reikalas. Po to visi džiaugsimės ir stebėsimės, kad mes visi kartu tikrai daug galime.

Mūsų mielas parke, šviesk savo žalia sveikatos šviesa ir mažiems ir užaugusiems, senjorams ir probočiams, būk Klaipėdos pasididžiavimu ir labiausiai lankoma poilsio ir pramogų vieta.

Rudeninis parkas

Saulė kyla palei parką,

Spinduliais nužerdama.

Spindi parkas, lyg altorius,

Padengtas spalvų gama.

Nusidažė auksu lapai,

Beržo drobulė balta.

Saulė smeigiasi į šaką -

Medžių gelstanti šviesa.

Vėjas siautėja lapijoj,

Mėto gelstančius lapus.

Neauginęs, neglobojęs,

Tiesia rudeniui takus.

Atsisveikink, vasarėle,

Juk neverta tau kovot.

Rudenio žirgai pašėlę,

Ruošias su šalna atjot.

Likit sveikos, parko gėlės,

Kol pavasaris atbus.

Ruduo įkapėm apklojo

Ir žolynus, ir takus.

Julija Montvydaitė-Samuilienė

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.