Gyvenimas pro langą: trispalvės plazdėjimas

Ankstesnėje dalyje buvau užsiminusi, kad pribrendo reikalas išbildinti šiukšles. Jei to paprašyčiau kaimyno ar kaimynės, neabejoju,- išneštų.

Bet pribrendo reikalas čiuožti pačiai, nes smegenėlės reikalauja - oro, oro. Išnešiu ir bent kiek pasivaikščiosiu. Kaukė ant "mordos", dezinfekcinis skystis - į kišenę. Pirmyn. Iššveitusi šiukšlių maišą, "nesiraunu" link Dangės - ten nemažai žmonių - su šunimis, su vaikučiais vežimėliuose. Kaukės nenusivoši...

Pimpinu link Botanikos sodo. Ties jo tvora prikirsta šabakštynų. Matyt, mūsų kvartalo kiemsargis pasidarbavo. Nors ir sunku per juos brautis, bet žingsnis po žingsnio "manipuliuoju", nes rūpi bent pro vielinę tvorą pasigėrėti Botanikos sodo grožybėmis.

Kažkuriuo momentu, nepastebėjusi kažkokių spygliuotų vijoklių raizgalynės, bimt, ir pargriūvu. "Pikiruotė" buvo sėkminga - ant žabų tiesiog atsisėdu. Tiek ir tos bėdos. Bet atsistoti taip ir nebegaliu. Aš, buvusi šokėja, kadaise gerai treniruotu kūnu - negaliu atkelti per karantiną pastambėjusio užpakalio. Bandau šiaip, anaip, - nė kaip.

Gerai, kad buvau pasiėmusi "debilką", skambinu kaimynui, abejodama, ar jis namuose. Gali būti darbe, gali būti sode. Atsiliepia. Ir pažada tuoj ateisiąs, nes kaip tik yra pasiruošęs vežti apsaugas bendradarbiams. Pamatęs mane sėdinčią nė kiek nenustemba, nes jo mama, irgi rizikos grupės moteris, taip pat jau dažnai parkrinta.

Ir jai dar sudėtingiau, tiksliau, visai neįmanoma su dirbtiniais sąnariais pakilti. Gyvena ne mūsų kvartale, kažkur prie Telšių. .. Kodėl brandaus amžiaus žmonės pradeda virsdinėti - man kol kas paslaptis. Tvirto kaimyno ir savo pačios pastangomis vis dėlto atsikeliu, išrauta tarsi ropė.

Kaimynas dar atskaitė švelnų moralą: ko valkiojuos po šabakštynus? Erkės, visokie gyviai. Parodau narcizų penkis žiedus, nuskintus, beje, su graužatimi šiapus Botanikos sodo tvoros: žydėtų patys sau, o čia "ciotkai" prireikė oru kvėpuoti. Tiek ir tepakvėpavau be kaukės, kol kaimyno laukiau.

Man atrodo, kad per karantiną pagaliau įvairiais būdais suartėjo kartos. Nes vaikai, anūkai, proanūkiai, nors ir nuotoliniu būdu, pradėjo daugiau rūpintis savo senoliais, išklausydami ir kaip jie jaučiasi, ir ko jiems reiktų, o ir senatviškų įspūdžių pasiklauso. Tam nuolatiniame bėgime juk nebuvo nei laiko, nei noro gilintis...

Na, o su kaimynu parėjus iki daugiabučio, viename balkone pastebiu Lietuvos trispalvę. "Ar tik ne tavo balkone?", - teiraujuosi. "Mano",- patvirtino. Vienintelė mūsų daugiabutyje. Pasikabinti trispalvę buvo kilusi mintis ir man. Kaip padėką medikams, vaistininkams, kurių mūsų kvartale, žinau, tikrai gyvena.

Bet mano vėliavytė - nedidelė, o be to nugalėjo skeptikas - kodėl turiu pasiduoti LRT skelbiamai akcijai? Mane labai erzino gladiolių "bumas" per Baltijos kelio 30 - metį. Baltijos kelyje iš lėktuvų buvo mėtomos rožės... Vėlgi su tomis neužmirštuolėmis. Beje, mano kaimynas Sausio 13 ją segėjo. "Sausio 13 - man šventas reikalas",- prieš kelis mėnesius pareiškė jis.

Man irgi šventas, bet tos popierinės neužmirštuolės - nė kiek...Na, kiekvienas gyvename savu protu ir jausmais. O kaimynas tikrai pilietiškas. Kai sudardėjom į daugiabutį, jis ir dar vienas kaimynas pradėjo rengti Kaimynų šventes - su koncertais, su alučiu, su atrakcionais vaikams. Kad susipažintume, kad bendrautume.

Juk gyvename po vienu stogu, rasis ir bendrų reikalų. Jis ir dar vienas prikabindavo skelbimų dėl pavasarinių talkų, - apsigraibyti šiukšles, apgenėti medelius, o ir inkilų į juos įkelti, medelių pasodinti. Kaimynai pasiduodavo tiems raginimams. Ir kaip gerai, kad name atsiranda žmogus, išjudinantis ir kitus.

Rašydama šį tekstą, gaunu pranešimą: "Atsidarėme, nekantraujame su Tavimi susitikti. Apsiperkant prašome laikytis Valstybės nurodytų prevencijos priemonių."

Taip, ekonomikai, vadinasi, visiems mums, koronė smogė kaip reikalas. Bet gal Lietuvos neištiks visiškas kolapsas?

Kol kas tegali burti iš kavos tirščių. Tai tiek šiuo kartu.