Gyvenimas pro langą: tas saldus žodis - laisvė

Ne, ne, čia visai ne recenzija režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus 1972 m. pastatytam filmui tokiu pavadinimu. 1972 - aisiais prie Jonų bažnyčios, kuri buvo tapusi ateizmo muziejumi, mums buvo įteikti Vilniaus universitete įgytos  žurnalistikos specialybės diplomai. 

Bet pirmiausiai leiskit pazysti... Pusę nakties maudė sukirmyjusį dantį. Svajojau: gal ateis laikas, kai jau vos gimusiam sudės protezus... 

Svajones išblaškė šviesaus atminimo kaimynės Stefanijos dar P. Cvirkos - Turgaus gatvėje išmintis - danties skausmą "nuima" lašinio gabaliukas. Puolu į šaldytuvą,- jame dar radau bryzelį. Atsipjoviau skiautelę. Uždėjau, čiulpsiu. Akurat - "nuėmė". Liaudies medicinos nemokama reklama - naudokitės.  

Na, o dabar apie tą laisvę. Ak, kiek mūsų dėstytojai turėjo vargo, po visą Vilnių gaudydami diplominius rašiusius absolventus. Dėstytojai į mus buvo nemažai pakrovę. Tik ne pareigos jausmo ir supratimo - grafikų reikia laikytis. 

Nors jau buvo prasidėjęs sąstingis, mano karta, kaip ir šiandienos jaunuomenė, žinoma, mėgo laisvę. Ir ką ten burbuliuojantys "dėstytuvai". 

Jų vargus su mumis tesupratau tik tuomet, kai Klaipėdos universitete septynerius metus pati pradėjau "kovoti" su žurnalistikos specialybės studentais laiku atlikti užduotis. Kad jas išanalizavus, būtų galima žengti dar ant vieno įgyjamos profesijos įgūdžių laiptelio. Jie mėgo laisvę, ne pareigas.  

Taigi, ir mano karta labai mėgo laisvę. O kad toji laisvė neišvengiamai susijusi su pareigomis ir atsakomybe - juk buvo visiškas dzin. Tuomet tų "dzin" savo leksikone neturėjome. Bet elgsena prilygo tam. Dzin - nenueiti į paskaitą, dzin - nenueiti į kokį seminarą ar koliokviumą, nes tu jam visai nepasiruošęs. 

Vilniuje visada buvo kas veikti - parodų salės, muziejai. Bet dažniausiai parodas ar muziejus nukonkuruodavo kavinės. Pirmiausiai - dabar vis remontuojama ir nesuremontuojama "Neringa". Kas mumis į ją traukė? Ogi galimybė padiskutuoti su dabar jau šviesaus atminimo kalbininku Broniu Savukynu ar pasiklausyti kino režisieriaus Algirdo Aramino apie tai, kaip buvo sukurti filmai "Kai aš mažas buvau" ar "Mažoji išpažintis". 

Viename "Neringos" kavinės mažosios salės kampe beveik kasdien pietauti susispiesdavo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Konstantinas Bogdanas. Kažkas dar prisijundavo prie šių garsenybių. O mes, studentiškas "mailius", įtempę ausis klausydavomės, apie ką ir kaip jie kalba. O kalbėdavo, o ir juokdavosi jie garsiai. Netgi atrodydavo, kad labiau kalba mums, studentiškam "mailiui", negu sau patiems... 

Taigi, iliuzinė laisvė mums būdavo "Neringos" kavinė, kurioje iš tiesų sklandydavo kažkokia laisvės dvasia. Ją skleisdavo ir smetoniško "sukirpimo" ponai, kurie būdavo ypač atidūs nedrąsioms studenčiokėms.

Pakaks tų "memuarų". Reikia pasižiūrėti, kiek tos laisvės pamatysiu pro langą. Žmonių - be. Išskyrus kaimynę iš gretimo įėjimo į automobilį tupdančią darželinukę ir turbūt pirmokėlę su spalvinga kuprine. Žodžiu - laisvė. Kiti automobiliai beveik visi vietoje. Įskaitant ir kaimyno, kuris vakar paskambinęs kilniaširdiškai paklausė, ar ko nereikia iš parduotuvės. Reikia - duonos ir bulvių. 

Pasidairiusi po kiemo "garažą" nusprendžiau: mūsų namo gyventojų dauguma turi laisvę, o svarbiausiai - galimybę dirbti per nuotolį. Kaip ir aš. 

Kol kas dar turiu laisvę čiuožti pasivaikščioti. Bet, ačiū, ta laisve nesinaudosiu. Žvarboka...

Užtat taip malonu prisiminti "kultūrinį desantą" į Kauną. Kai su kompanija plūduriavom Kauno mariose. Ir už dyka klausėmės iš Pažaislio vienuolyno komplekso atsklindančių festivalinių muzikos garsų. Dar vasarinė laisvė.

Visus „Gyvenimas pro langą“ straipsnius rasite čia.