88 istorija, gruodžio 1, antradienis
Naudodamasi tarnybine padėtimi, pranešu: dėl visiems suprantamų priežasčių su šviesaus atminimo Bernardu Aleknavičiumi atsisveikinsime tik malda: gruodžio 3 d. 13 val. mišios bus laikomos Lekėčių bažnyčioje. Lekėčiuose urnelė bus ir įkasta į žemelę. Be galo mylėjęs Mažąją Lietuvą, zanavykas juk. Gruodžio 27 d. Kristaus Karaliaus bažnyčioje Klaipėdoje taip pat bus laikomos mišios. Į paskutinę kelionę pačių artimiausiųjų lydimas velionis link Kėdainių bus išvežamas rytoj.
Kad ir kaip būtų liūdna, su savo Mokytoju tik malda atsisveikinsiu ir aš. Nors tai, kas svarbiausia, Bernardas buvo susakęs spalio viduryje...
"Metams bėgant draugų tikrai nedaugėja. Pažinčių ratui plečiantis, tikrųjų draugų atsiranda vienas kitas. Tie, kuriuos pažįstu daug metų, lyg brandintas konjakas - patys brangiausi. Draugai, tai investicija, kuri reikalauja rūpesčio. Turiningiausias pokalbis įmanomas tik tarp žmonių, suderintų "tuo pačiu dažniu" ir turinčių brandžią draugystės istoriją", - yra sakęs mano labai mėgiamas dirigentas Modestas Pitrėnas.
Iš savo amžiaus aukštumėlių galiu tai tik patvirtinti. Koks būtų platus bendravimo ratas, juk "naujai ateinantys" nežino, koks tu buvai vaikystėje, kokias "zbitkas" esi iškrėtęs jaunystėje. Ir apskritai juk nežino, kokias klumpes dėvėjai ir kokius mazolius prisitrynei. Ir niekados nesupras, kodėl vienokioje ar kitokioje situacijoje, keblioje situacijoje, tu elgeisi taip, o ne kitaip.
Iš tiesų - tikrosios draugystės yra ilgai ir rūpestingai brandintos. Kaip konjakas. Tikras konjakas, toli gražu ne už 6 eurus butelys.
O to tikro konjako gal tik kartą gyvenime ir esu ragavusi. Armėniško - "Ararat". Jo į jaunimo stovyklą kažkur prie Baku buvo atsivežęs armėnas. Visą dėžę. Tuomet dėžėse būdavo talpinama ne po šešis, kaip dabar, po dvidešimt butelių.
Kai buvo vakaras, skirtas Armėnijai, vaikinas labai didžiavosi galįs mus pavaišinti ne "vidaus rinkai" - SSRS - skirtu, o eksportui. Eksportui, vadinasi už valiutą. O už valiutą iš ąžuolinių bačkų vandeniu pateliuskuoto nesiųsdavo. Patikėkit, to konjako skonį pamenu iki šiol.
Kai mūsų PC pradėjo rastis to "Ararat", žinoma, pirkau, tikėdamasi to prisimenamo skonio atitikmens. Deja.
Kai toje jaunimo stovykloje "Ararat" ragavau, apie konjakus ne kažką išmaniau. Tad ir išlaikymo metų nei klausiau, nei etiketę studijavau. Tiesiog jutau, intuityviai jutau, ir aromatą, ir skonį.
Kadaise armėnišku konjaku vaišino ir šviesaus atminimo architektas Petras Lapė. Buvo susiklosčiusi tokia tradicija - baigiantis Kalėdiniam - Naujametiniam periodui, o tai nutikdavo sausio pabaigoje, ponas Petras mane ir fotografę Dariją Vasiliauskienę kviesdavosi dalyvauti pušelių vainikui su žaislais palubėje nukabinimo ceremonijai. O tuo pačiu paragauti jo paties prigamintų vyšnių, serbentų, obuolių iš jo paties puoselėjamo sodo trauktinių. Buvo įsigudrinęs ir šampano gamybai. Sakė,- specialiai dėl to važiavęs net į Gruzijos, gerai, gerai, Sakartvelo, šampano gamyklas proceso stebėti. Oi, skanūs tie p. Petro šampanai ir trauktinės būdavo.
O kartą jis, paslaptingai pasirausęs, iškilmingai ant stalo padėjo "Ararat". Etiketėje rudu ant geltono buvo užrašyti gamybos metai - 1947 (tuomet spalvotų printerių dar nebuvo....). Žinoma, mudviem su Darija žandikauliai atkrito - tiek metų išlaikyti. Į nuostabaus dizaino taureles p. Petras kaip kokių vaistų teįlašino gal po 30 lašų. Oi, skanus toks pasirodė. Gal todėl, kad taip mažai? Apgaulė tai buvo, ar tiesa, na, 1947 m. gamyba, svetingų namų šeimininko prie sienos nesmeigėm. P. Lapė, kaip niekas kitas mokėjo kurti šventišką atmosferą. Beje, legendas - taip pat.
...O "Pienių vyno" su Bernardu kaip žadėję taip ir neišgėrėme...
Rašyti komentarą