Gyvenimas pro langą: Šimtas metų vienatvės

2021-03-09 09:54

183 - oji istorija, kovo 9, antradienis

Žinoma, esu plagiatorė. Pavadinimą "opusui" nugvelbiau nuo Kolumbijos rašytojo Gabrieliaus Garsijos Markeso romano. Ir jo mintį pasiskolinau: "Galbūt šiame pasaulyje jūs esate tik žmogus, bet kažkam esate - visas pasaulis", - tam pasauliui yra paporinęs literatūrinės Nobelio premijos laureatas.

Vakar ji man atrodė reikšminga. Reikšminga ir šiandien. Nes, išsiskirstę po savo "namų ūkius", mes galim net neįtarti, kad tave kur nors prieš šimtą metų epizodiškai sutikęs žmogus širdyje gali nešiotis nuolat. Vakar keliomis tokiomis apraiškomis tikrai buvau nustebinta. Maloniai nustebinta. Ir tuomet prisiminiau draugės pasakojimą...

Kai ji statydinosi namą visai ne Lietuvoje, papasakojo ilgam įsikirtusią į atmintį istoriją. Jos vyras, finansų specialistas, nuolat lakiojo po pasaulį - komandiruotės. Kai jie nusprendė statydintis namą, žinoma, visi rūpesčiai su tuo susiję gulė ant jos pečių: namo projektas kalnų pašonėje, jo "įsipaišymas" į aplinką, statybinių medžiagų pasirinkimas ir t.t., ir pan. Kas statydinosi namą, puikiai žino, ką tai reiškia.

Kad namas nebūtų kažkoks kontrastas miško pašonėje, rūpėjo pačiai poniai su išlavintu estetikos pajutimu. Žodžiu, rūpesčių jai pakako. Ir ji nuolatos sukinėjosi to namo statyboje. Vasara toje šalyje buvo karšta. Nusiplūkusiems statybininkams paruošdavo gaivinančių gėrimų. Kartą, kai jie, susėdę prie stalo kieme, gėrė vandenį, sutaisytą su žemuogėmis, ji "pagavo" laidus į žemę kišusio žmogaus žvilgsnį. Tai nebuvo jos statybininkų komandos narys. Jis kartu su kažkokios firmos bendradarbiais plušėjo toje besikuriančioje gyvenvietėje. Ponia jį pakvietė prie to stalo, pripildama ir jam taurę vandens su žemuogėmis. Išgėręs, padėkojęs, tas žmogus nuėjo toliau dirbti savo darbų. Iki vakaro jie buvo baigti. Ponia daugiau niekada jo nebematė.

Kaip ji nustebo Kalėdų proga gavusi laišką, ant kurio tebuvo gyvenvietės pavadinimas ir nuoroda - paskutinio namo prie miško poniai. Mat, kai tuos elektros laidus kišo į žemę, namų numeracijos dar nebuvo. Gatvių pavadinimų - taip pat. Nuo tada pasveikinimus Kalėdų proga ji, pasirašytus "pajutęs žemuogių skonį", gauna kasmet - jau tris dešimtmečius. Su pačiais gražiausiais palinkėjimais. Atgalinis adresas niekada nenurodomas. Pagal pašto žymeklį ponia supranta, kad laiškai atkeliauja iš Britanijos, rašyti ne jos gimtąja kalba. Ponia taip norėtų išsiteirauti, kas tas žmogus, taip įvertinęs paprasčiausią vandenį su žemuogėmis.

Bet gal jis ne tiek tą gėrimą įvertino, o jos dėmesį ir žmoniškumą? "Gali būti, kad Dievas nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kai tai atsitiks, mes būtume už tai dėkingi." Vėl tas pats Gabrielius Garsija Markesas. Jis, turbūt, vienatvės skonį buvo išragavęs iki dugno.

Kaip ten būtų, tas dėmesys kito, kad ir visai nepažįstamo žmogaus reikmėms, troškimams vis didesnis deficitas. Apsikarstę naujomis, pačiomis naujausiomis technologijomis, įtariu, išgyvename šimtus metų totalios vienatvės. Jei atmintį šildo epizodinis susitikimas gyvenimo kelyje...

O kas pro langą? Bruzdesio, kaip vakar su gėlėmis ir tortais - jokio. Bruzda tik saulės nušviesti statybininkai. Jau ir mokyklos stogo danga pavaikščioja.

Kažin, ar bėra išlikusi tradicija iškelti vainiką? Iškeltas vainikas ant statomo namo stogo reiškia, kad pagrindiniai statybos darbai yra baigti. Vainikas iškeliamas tuomet, kai pastatomos gegnės – statybinės konstrukcijos, laikančios stogą. Ė, vainiko tai ir nemačiau. Gal visuomeniniams pastatams toji tradicija negalioja? Reiks paidomėti tomis tradicijomis. Ir kiek jų bėra laikomasi...