Gyvenimas pro langą: pienių vynas ir žemuogių pievelė

2020-05-12 15:00

44-oji istorija: pienių vynas ir žemuogių pievelė

Antradienis gegužės 12 d.

"O, padla, tokią gražią dainą sugadino",- pasakė azijietis, jurtos fone išvydęs žmoną, apsuptą gal dešimties vaikučių. Jis iki tol dainavo gamtos grožį, pavykusią medžioklę ir kitokius puikius dalykus.

Savo jaunos, gražios, elegantiškos kaimynės "padla" niekuomet nepavadinčiau, nes tam ir priežasčių neturiu. Mūsų "kaimynystė" - labas ir tiek. Bet, kai ją, įsisupusią į vonios chalatą, su kailinėmis šlepetėmis pamačiau susirūpinusio gyvenimo draugo sodinamą į automobilį, pirma mintis - į ligoninę...

Na, kodėl visada pirmiausiai puolame galvoti apie blogiausia? Sutikite - padla, toji "koronė"...

Kodėl negalvoju, kad gyvenimo draugas ją išsiveža į kokią žydinčią žemuogių pievelę? Na, ir kas, kad su chalatu? Na, ir kas, kad su šlepetėmis... Į žydinčią žemuogių pievelę.

Ingmaro Bergmano filmą "Žemuogių pievelė" pažįsta turbūt visas pasaulis. Kadaise, mano subjektyviu vertinimu iki šiol nepralenktas kino kritikas Saulius Macaitis, šį filmą yra charakterizavęs keliais sakiniais: „Žemuogių pievelė“ – savotiškas kino disputas apie gyvenimo prasmę. Kažkuris tyrinėtojas šia proga prisiminė S. Kierkegardo mintį apie dvejopą žmogaus saviapgaulę: jaunystėje – tai vilties apgaulė, senatvėje – prisiminimų apgaulė. Seniesiems atrodo, kad būtent jaunystėje jie buvo laimingi kaip niekada vėliau; jaunimas, atvirkščiai, nori skubiau pasinerti į suaugusiųjų gyvenimą, žadantį dažniausiai taip pat apgaulingą viltį. Šie motyvai „Žemuogių pievelėje“ analizuojami įvairiapusiškai, vis dėlto paliekant nors iliuzinę, bet šviesą."

Taigi, tegul iliuzinė, bet šviesa toji žemuogių pievelė.

O man šviesa yra ir žilagalvių poros. Besiremiantys vienas į kitą, jie eina pasitikti saulėlydžio. Ir kad jis būtų gražus, neaptemdytas rūstybės, neišsipildžiusių vilčių debesų, oi, kiek reikia praeiti pragarų.

Dviese praeiti, ne skyrium. Kad saulėlydyje įvertintum laimę būti kartu. Ir žinoti: šalia patikimas ramstis - ir džiaugsme, ir varge.

Kadaise, kai man Auksinės vestuvės atrodė iš fantastikos srities, teko rašyti dėl ūgio nestandartinių atitikmenų - jis gal pusę galvos žemesnis už savo žmoną - dabar kažkodėl itališkomis poromis tokie sutuoktiniai vadinami - supratau, kokia smulkmena tas ūgis.

Toji pora, Auksinių vestuvių ritualo išvakarėse, aplankius jų namus, vaišino pienių vynu. Kastytis Kerbedis dar to vyno "nereklamavo". Ir aš tokį egzistuojant sužinojau tik tos poros namuose - miesto daugiaukščio bute. Jis jų "meniu" radosi, kai kažkokie banditai nudūrė sūnų, žvejojusį upėje. Tėvų skausmas buvo beribis. Žinoma, kraujospūdžiai, žinoma, įvairios negalios kabinosi. Kažkas patarė - pienių vynas tą kraujospūdį sureguliuos, kitos negalios savaime atšoks. Iš tiesų auksinė pora į paliegėlius nebuvo panašūs. Ir mačiau - jiems žodžių gal ir nebereikia. Ko paklausus, abu susižvalgydavo ir darniu duetu prabildavo tais pačiais žodžiais - apie būtį, buitį ir nebūtį. Skaudžių momentų jų gyvenime būta sočiai. Juos išgyveno kartu, įveikė kartu, augino vaikus, niekada iš širdies neištrynę žuvusiojo sūnaus. Štai iš kur to sutuoktinių dueto darna, - galvojau sau.

...Tad, matydama kaimynės gyvenimo draugo rūpestingą veidą galvojau ne apie "koronę", o apie pienių vyną, žemuogių pievelę. Ir mokslą būti dviese. O gal ir vienam...