Gyvenimas pro langą: "Noriu, noriu, noriu..."

76 istorija, lapkričio 19, ketvirtadienis

Tie statybininkai su fosforescuojančiais skafandrais, žinot, įkvepia. Nors tų nežemiškų spalvų nelabai mėgstu, ypač jos akį rėžia ant kapų dažniausiai vašku dengtų gėlių pavidalu, bet molio kalno panoramoje - gal ir visai nieko?

Na, akys reikalauja kažko daugiau, nei pilkuma. Dar galiu pasidžiaugti keliais geltonai žaliais berželiais, kol kas nenubarsčiusiais savo gražumo. Bet, kai įvyks galutinis medelių striptizo aktas, ko gera tie nežemiškų spalvų skafandrai dar labiau patiks?

Sovietmečiu, kai artėjau prie 40, į darbą atvariau su tokiu ryškiu, kelių spalvų dar tikro perkelio (na, natūralios prigimties audinys) kostiumėliu. Bendraamžė bendradarbė, kuri ir dabar ištikima sovietmečiu "populiariausioms" spalvoms - rudai, juodai, pilkai - atskaitė daugmaž tokį moralą: kaip tu drįsti vaikščioti kaip kanarėlė?

Visai netrukus į Klaipėdą pradėjo plūsti dešimtimis tų kanarėlių - iš Vakarų Vokietijos. Kai kurios su vaikštynėmis, kurios pas mus dar neregėtos buvo, pasitaikydavo ir vežimėliais vežamų. Švytinčios, džiaugsmingos 70 - 80 - metės, pasidabinusios oranžiniais, rožiniais, žalsvais, žodžiu, ryškiais drabužiais, man atrodė tikras stebuklas. Spalvų gatvėse fiesta.

Kai dabar kas iš jaunimo paklausia, ar norėčiau vėl būti jauna, vienareikšmiškai atsakau - tik dėl drabužių - spalvų, modelių. Viso to, kas išgyventa, pergyventa pakartoti iš naujo visai nenorėčiau. Nors, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pasitaikė ir visai šaunių akimirkų, netgi valandų.

Bet pati stebėdavausi, kaip tie momentai labai greitai užsibaigdavo. Ir vėl rūpesčiai, rūpestėliai. Dabar iš metų aukštumėlės tie rūpesčiai rūpestėliai keltų tik šypseną. Žinoma, juos palyginus su metų naštos užkariamais.

Bet, kai tau 30, netgi 40 tu dar nieko nežinai. Kartą pirtyje, į kuria važiuodavau su dvidešimčia metų jaunesne kompanija, dabar jau nebeatmenu dėl ko, prasidėjo diskusija. Kiekvienas klostė savo nuostatas ir požiūrius. Nesikišau, nes viskas "kvepėjo" naivumu ir jaunatvišku maksimalizmu.

Tik, kai šviesiai tiesiai buvo pasiteirauta mano nuomonės, išklojau: "Jūs dar jauni. Ir daug ko dar nežinote." "Tai sakyk, sakyk, ko mes dar nežinome?" Burnos neaušinau. Vis tiek nesupras, ko dar nežino.  

Tik dabar, būdama tokio amžiaus, kaip kadaise šviesaus atminimo mama, pradėjau suprasti, apie ką ji kalbėdavo. Ji sakydavo gyvenimo patirties išmintį. O man tai atrodydavo seniokiški išvedžiojimai. Nuobodūs išvedžiojimai. Na, ar būdama kokių 30 - ies, galėjau save įsivaizduoti šešiasdešimtmetės ar septyniasdešimtmetės kūne? Oi, ne. Tai man visai negrėsė. Na, ir dabar jaunystės kulto užvaldytieji niekaip neįlįs į "rizikos grupės" kūną. O tuo labiau - sielą. O va - ji ir nesensta. Na, man taip atrodo.

Kai nusipirkau mažytį paveiksliuką "Sūpynės", draugė paklausė,- ir kam man jis reikalingas?  Juk nepaaiškinsiu, kad mergaitė tose sūpynėse - tarsi gyvenimo simbolis: aukštyn, žemyn, gal ir su rizika nuo jų nukristi. Norėjau to paveiksliuko. Kaip dar daug ko gyvenime. Ir labai džiaugiuosi, kad dar noriu - spalvų, paveiksliukų, pražystančių medžio šakelių.

Bene didžiausias jauno žmogaus komplimentas man buvo tuomet, kai jis vieno restorano jubiliejaus proga mokino rūkyti Havanos cigarus. Kai jį "užbombinau" pačiais įvairiausiais klausimais, jis nusistebėjo: "Jūs, turbūt, mano senelės amžiaus, bet jums viskas įdomu. Savo senelės nesugebu sudominti niekuo..."

O man dar būtų įdomu ir su parašiutu šokti. Kadaise Kanaruose stebėjau, kaip gal aštuoniasdešimtmetė su parašiutu nusileido ne ant žemės, o į Atlanto vandenyną niurktelėjo,- trapių tokiame amžiuje kojų kaulų "neatmušė".  Ir tas vaizdelis vis dar išplaukia atmintyje.

Norėčiau...