Gyvenimas pro langą: nežabota tėvų fantazija

117 - oji istorija, gruodžio 30, trečiadienis

Kalėdų pirmą dieną ciklo "Gyvenimas pro langą" "opuse" rašiau, kokiais keliais šiemet pas vaikus, šventai tikinčius Kalėdų seneliu, iš Šiaurės atkeliaujančius, jis atėjo. Vienas jų    - pro kaminą...

Toje šeimoje užmiesčio name auga meniškos prigimties mergaitė, galima sakyti, - jau paauglė, bet vis dar tikinti kalėdiniais stebuklais taip pat, kaip ir aš, nors žilė jau seniai nudažiusi plaukus.

Ji puikiai piešia. Kaip sakė jos mokytoja, dabar studijoje rengiamasi mergaitės autorinei parodai. Todėl jos piešinėlis Kalėdų tema nebuvo išsiųstas į vaikų piešinių konkursą JAV. Mat, iš tokių konkursų nei laureatų, nei ne laureatų piešinėliai negrąžinami. Šiaip jau piešikė yra tapusi ne vieno konkurso toli nuo Lietuvos laureate. Toje šeimoje stiebiasi dar viena atžalėlė. Kol kas jos polinkiai dar neišryškėjo. Tačiau ir sesutė kalėdiniais stebuklais taip pat tiki.

Tad jautrių sielų mergaičių tėvai stengėsi dukrų lūkesčius išpildyti. Pasitarę tarpusavyje nusprendė, kad Kalėdų senelis į jų namus įlįs pro kaminą. Nes persirengusį tėvą tikrai atpažintų - pasaka subliūkštų...

Na, ir nuotraukoje regite, kaip tas Kalėdų senelio atėjimas "režisūriškai" ir "scenografiškai" buvo išspręstas.

Kodėl čia apie jau praėjusių Kalėdų "reikalus" pragydau? Todėl, kad, patys žinot, dėl kokių priežasčių nemažai vaikų liko be Kalėdų senelių vizito. Bet gal jis ir jūsų namuose galėtų įsibrauti pro kaminą Naujųjų metų naktį? Juk per Kalėdas tie seneliai ne pas visus vaikus suspėja...

Nebežinau, kas yra pasakęs:  gyvenimas - teatras, arba gyvenimas - žaidimas. Ir tų pasakiusiųjų žodžius kartojame, net nebeįtardami, kuris tą ar aną pasakė pirmas...

Žaiskime, nors gyvenimo realybė tarsi ir labai riebiais brūkšniais užbraukia net galimybę tai daryti. Žaiskime, kas mums teikia malonumą.

Karantino metu viena šeima nusipirko šachmatų rinkinį su lenta. Kažkas "tratina" loto bačkeles, dar išsaugotas kaip tėvų žaistų žaidimų paveldą.

Toms bačkelėms jaučiu nostalgiją. Mat, klasės draugė, gyvenusi name priešais mano namą, pasikvietė patalkininkauti rašyti namų užduoties rašinį. Kiek ten talkininkavusi, buvau pakviesta žaisti loto, kurį su kaimynais pliekė klasiokės tėvai. Azartiškai pliekė, ant stalo berdami kapeikas. Nors aš kapeikų su savimi neturėjau, žaisti buvau pakviesta.

Kai, statydama "bačkeles" ant loto lentos su skaičiais, iš pirmo karto laimėjau net tris rublius, žinoma, buvau laiminga. Žaidimas buvo sąžiningas - iš juodo maišelio "ant nematiuškų" buvo traukiami skaičiai, o žaidėjams tereikėjo statyti "bačkeles" ant savųjų lentelių. Tad nemanau, kad tai buvo "užmokestis" už pagalbą klasiokei rašyti rašinį. Tuo labiau, kad ji man padėdavo susidoroti su aritmetikos užduotimis. Kaip parodė ateitis, ji tapo buhalterė - ekonomistė, o aš "pišorė".

Sovietmečiu irgi buvo profesinis orientavimas - buvau orientuota megzti kojinių  Kojinių fabrike. Tas darbas prie automatų nesužavėjo. Nesuorientavo, nes turėjau galimybę rinktis, ko nuo 8 klasės jau troško širdis - žurnalistika. Ir basta.

O mūsų namų žaidimas buvo šaškės. Tėvas, turėjęs auksines rankas, pats, suklijavęs du faneros lakštus, buvo išmarginęs kvadratėliais. Tik ne juodais ir baltais, o violetiniais ir sidabriniais. Didžiuodavausi, kai tėvui šaškių ture "dėdavau į skūrą". Kartais. Mamai - beveik visada...  
 
Žaiskime. Nors dabar tie žaidimai, kaip ir papročiai, visai kitokie, žaiskime. Kad ir Kalėdų seneliais, lendančiais pro kaminus...
Manau, - iliuziją galima "išspausti" ir iš židinio. Netgi iš radiatoriaus...
...Pro langą matau jau beauštančią priešpaskutinę metų dieną. Juk nuo Kalėdų ji tik gaidžio žingsneliu, bet jau pailgėjo.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia