Gyvenimas pro langą: kuo Ožys panašus su manimi?

2020-12-19 10:00

106 - oji istorija, gruodžio 19, šeštadienis

Šįryt etnologė Gražina Kadžytė per radiją man kalba maždaug taip: jeigu nesimokysime iš praeities, kaskart išradinėsime dviratį. Žinau, apie ką ji kalba.

Kai kažkada mama, būdama dabartinio mano amžiaus, bandydavo dėl ko nors perspėti, žinoma, išklausydavau. Bet galvoje sukdavosi mintys,- seniokiški pezalai. Tai dabar suprantu, apie ką ji kalbėjo.

Jos lūpomis bylojo šimtmečių, o ir jos pačios patirtys. Įsiklausiusiai gal nebūtų reikėję savo škūros asmenine patirtimi tų dviračių išradinėti...

Kaip įsitikinu dabar, daug ko galime pasimokyti ir iš gamtos tvarinių, o ir gyvūnų gyvenimų. Karantinai man, gyvenančiai "pro langą" - didžiuliai atradimai. Apie tai - kada nors. O šiandien, - apie Ožį.

Pro langą jau seniai jo nebematau. Kai atsikrausčiau čia, jis buvo pirmasis draugas daugiabutyje. Nors jo šeimininkai gyveno kitame įėjime, Ožys visada pribėgdavo manęs išlydėti, kai rytais sėsdavau į mašiną važiuoti į darbą. Pribėgdavo, pavizgindavo uodegą, aš su juo pasisveindavau ir išbirbdavau.

O kai parvažiuodavau, Ožys vėl, vizgindamas uodegą, pasitikdavo ir palydėdavo iki laukųjų durų. Na, buvau lepinama jo dėmesio. Ožys tai gretimo įėjimo kaimynų šuo, vienintelis kieme turėjęs privilegiją bėgioti be pasaitėlio. Ir niekas tuo nesipiktindavo, nes jis buvo labai draugiškas vaikams ir suaugusiems. Protingas, linksmas. Tiesiog - draugiškas aplinkai, kaip dabar nuolat teigiama, įterpiant tą frazę. Na, panašiai kaip ir skalambyjant apie orią senatvę, kuri ir tebėra muilaburbulinė...

Kartą Ožio šeimininko paklausiau, kodėl toks keistas šuns vardas? "Ai vaikai jį dainininko Ozio vardu pavadino. O kai šunį atitarabanijo man, kad būtų linksmiau gyventi, nepatiko žmogaus vardu vadinti, tai "perkrikštijau" Ožiu",- paaiškino.

Na, ir aš jį Ožiu pašaukdavau, kai išeidavau į balkoną su dešrele rankose. "Oži, Oži" - ir jis jau stovi po balkonu, vizgindamas uodegą. Ir mėtau jam po kąsnelį. Tai jau buvo tapę savotišku ritualu. Ne kasdien, žinoma, tik tuomet, kai jis, laisvas nuo pavadėlio, dūkdavo su kiemo vaikais.

O paskui Ožiui kažkas atsitiko, nes jis pradėjo šlubčioti. Kažkaip susiklostė, kad mudviem beveik vienu metu prasidėjo judėjimo problemos. Jam jos vystėsi gerokai greičiau, nei man. Rytais išvažiuojančios darban palydėti atšlubčiodavo vis lėčiau.

Bet aš jo palaukdavau pasakyti labas rytas. Nors dešrelių neturėdavau, jis vizgindavo uodegą. Sakydavau, dešrelės bus vakare. Jis palinguodavo galvą. O kai apšlubo visai, pasikalbėdavau kaip su žmogumi,- matai, Oži, tu sensti ir aš nejaunėju, mudu abu daromės šlubiai. Ir man atrodydavo, kad jis suprasdavo, ką jam pasakiau. Nes trumpam pabrukdavo uodegą...

Paskutinį kartą Ožį mačiau ant kalniuko, jis dėjo visas pastangas ateiti iki manęs, bet nebepajėgė, tik kelis kartus sulojo. Gal pirmą kartą girdėjau jį lojantį. Manau, tai buvo gal pagalbos prašymas, o gal ir atsisveikinimas...

Kodėl čia prisiminiau Ožį? Ogi todėl, kad, turėdama judėjimo problemų, išsigandau pamačiusi ir pajutusi jų apraiškas, kurių dar nepažinojau... Paaštrėjo taip, kad kviečiausi greitąją. Mano kovidu susirgusi šeimos gydytoja, kai paskambinau pasikonsultuoti, išklausiusi požymius patarė taip daryti... Pati sirgdama, ji neturi teisės nei receptus, nei siuntimus rašinėti. O iš pasakojimo nusprendė - problema rimta. Tačiau kiek - tik aparatūra gali nustatyti. Čia jau savigyda neapsieisi.

Kol KUL priimamajame laukiau chirurgo, mačiau, kiek pacientų buvo atgabenta. Neskaičiavau, bet daug - ant lovų su ratukais, vežimėliuose juos kažkur gabeno. Spėju,- operuoti. Nes ir man priskirtas chirurgas ruošėsi operacijai. Kovidinis korpusas - atskirai. Kone kasdien gydytojus reikia perskirstyti šen ir ten. Nes šen ir ten kuris nors suserga, o pasitaiko ne vienas, ne du, "puokštė" taip sakant.
Konsultacijų reikia, - specialistai iš po žemių iškapstomi. Tik sėdėdama priimamajame, supratau - vis dėlto mūsų medicinos sistema nepairsta galutinai tik todėl, kad medikai "žemumose", o ne ministerijose dirba iki išsekimo.

Gal, sakau, ir ministerijoje ką nors suprasčiau ilgiau pasėdėjusi?

Suma sumarum. Mane apžiūrėjo du specialistai. Ir nuramino,- nutiko ne taip baisiai, kaip buvau išsigandusi...

Užtat tą Ožį ir prisiminiau.

O kol kiurksojau ligoninėje, kurjeris iš tolių tolybių atvežė paveikslą. Jį internete užsisakiau kaip kalėdinę dovaną sau. Paveikslą priėmė kaimynė. Po Ožio ji name tapo antrąja draugiška aplinkai, t.y. man. Žinokit, - kaimynai kartais brangesni už nekilnojamąjį turtą.

...Šįryt pro langą nesidairiau, nes iš medikų specialistų gavau nurodymą kojas laikyti kaip galima aukščiau ir ilgiau. Parašiusi šį tekstą pulsiu vykdyti nurodymų...