Gyvenimas pro langą: Kiek truks mokslai gyventi naujoje realybėje?

2021-02-03 08:44

152 - oji istorija, vasario 3, trečiadienis

Besidairant pro langą atsirado dar vienas dirgiklis - aukštas aukštas statybinio krano bokštas su tokiu skersiniu. Juo, kaip kokiu Biržos tiltu "spacieruoja", turbūt, to krano valdytojas su fosforine liemene. Tokiame aukštyje lyg niekur nieko.

Ilgai nežiūriu, nes pradedu tirtėti - gali nukristi. To tikrai nelinkiu... O apačioje - betono maišyklės. Kasdien vis labiau ryškėja statomos mokyklos kontūrai. Kažin, ar jai ir bus paliktas Lietuvos šimtmečio vardas, kaip pradžioje buvo sumanyta? Juk visai netrukus jau ir 103 - osios metinės...

Kai man iš visų kampų cypsi ir saikdina - išmok gyventi naujoje realybėje - kažkas organizme pradeda vartytis. Kiek tęsis toji naujoji realybė?

Žinau, žinau - niekas neatsakys. Tik patvirtins - išmok. Gerai - kaip ir prisitaikiau. O kokias turiu garantijas, kad po trijų savaičių, gal pusantro mėnesio kaip perkūnas iš giedro dangaus netrenks dar viena nauja realybė? Pavyzdžiui, pasiskiepyjus. Arba - nepasiskiepyjus. Arba naujos viruso atmainos...

Kol Lietuvos radijo stočių gausybė man vambryja, kokius patiekalus gamintis arba - ką valgyti, o ko vengti, anglakalbiai jau triūbyja apie naujas viruso atmainas ir jų sukeltus ligų protrūkius tai vienur, tai kitur.

Ai, buvau sau davusi priesaiką - apie jokius virusus, rašant karantininius dienoraščius - ni,ni. Ale kaip ir neišeina. Visokie klausimukai toje galvelėje - tuk, tuk - beldžiasi.

Nu, ir tegul baladojasi. Pusę septynių ryto pasižiūrėjusi pro langą matau tėtuką, tempiantį rogutes su atžalėle. Nežinau, kaip toji atžalėlė turėtų jaustis pusę septynių ryto. Nors ir ant rogučių.

Man visai nepatikdavo ant jų sėdėti, kai per rogutes tempiančio tėvo stovylą nematydavau "horizonto". Dairytis į Jono bažnyčios griuvėsius ar apšiurusius namus mmano vaikystės gatvėje būdavo visai neįdomu.

Įdomybės prasidėdavo ant Jono kalnelio, nuo kurio per keliolika sekundžių ant rogučių nušvilpi, o paskui tas rogutes vėl tempi į "alpes". Čia su rogutėmis susirinkdavo tikras internacionalas - čigoniukai, dabar džipsiais ar romais vadinami, žydukai, rusiukai, lietuviukai. Visai nebepamenu, kokia kalba rokuodavomės. Faktas tas, kad vieni kitiems snukių netalžydavome.

Kartą su čigoniuku susikeitėme "transportais" - jis man davė tokį iš stambių virbų išraitytą karkasą, aš jam - rogutes. Kadangi su tuo karkasu nemokėjau tvarkytis, tai užšliuožiau ant plikos žemės. Žinoma, avarija. Daugiau tuo karkasu čiuožti nebenorėjau. Nes, grįžusi namo su "paakėtu" snukučiu, dar ir nuo tėvų gavau pylos.

Šiaip jau čigoniukams labai simpatizavau. Mat jų, kaip mano mama, pusiau išlindusi per miegamojo langą, nešaukdavo: "Gražiiina, valgyti." Panašiai, panašiu laiku pragysdavo per langus ir kitų vaikų mamos. Ir, galvas nuleidę, tempdami tas rogutes, kiūtindavome "bausmių atlikti" - valgyti. O čigoniukai toliau laisvi dūkdavo ant to Jono kalnelio. Mūsų gatvėje gyveno visas jų taboras. Kada nors papasakosiu daugiau apie draugystę su čigoniukais. O pradžiai - tik tiek.

...Kažin kur tą mažylį ant rogučių pusę septintos ryto tėtušis tempė?