Gyvenimas pro langą: Kas toji Leckava?

164 - oji istorija, vasario 17, trečiadienis

Kai vakar nieks nepabarškino į duris nei su blynų bliūdu, nei su lyčinomis anei morzaraiščiais, lyg ir užsirūstinau.

O kas man pačiai trukdė tai padaryti? Pasibaladoju pas kaimynus ir varau vienintelę užgavėninę giesmelę, kurią par gyvenimą išmokau : "Atvažiavom iš Leckavos, norim blynų ir kakavos." Ir barškinu alavinį puodelį tokiu pat šaukšeliu iš aliuminio.

Je, kur begausi tokius, seniai išsvaidytus į šiukšlynus. Vietoje jų jau pirkom kitajskus. Bet juk po pirmo kotleto valgymo ir šakutės, ir peiliukai išsiklaipo. Visai kaip tos tarybinės šakutės valgyklose.

Kai kadaise Vilniaus universitete pasirodė profesorius iš Sorbonos, mums jis įspūdį darė tokį, tarsi būtų žmogus iš Marso. Kaip jis sovietmečiu sugebėjo iš Paryžiaus į Vilnių atgarmėti, iki šiol nelabai suprantu. Matyt, kažkokiais lingvistiniais reikalais.

Jo egzistavimą greitai pajutome: kažkokiu būdu jis pramušinėjo filmų peržiūras. Pažiūrėjome "Orfėjų", kuris nusileido į pragarą. Žaną Marė iš "Fantomaso" serijų kaip ir pažinojome. O, suvaidinęs Orfėjų Žano Kokto filme, jis tiesiog pribloškė. To profesoriaus iš Sorbonos dėka pamatėm ir Frederiko Felinio filmą "Saldus gyvenimas" su Anita Ekberg, Anuk Eme ir Marčelu Mastrojaniu.

Tas profesorius iš Sorbonos rengdavo ir kažkokias diskusijas. Į jas neidavau. Juk prancūzų - nei bubu. Tik per visą univeritetą vilnijo garsas: "Šviesos spindulėlis tamsos karalystėje." Tai tas spindulėlis buvo apgyvendintas tame pačiame bendrabutyje kaip ir aš. Profesorių dažnai matydavau bendiko valgykloje. Nenuleisdavau akių jį stebėti.

O kartą tai jau stebėjau visai išpūtus veizolus. Mano karta puikiai pamena kompotus su slyvomis ir razinomis. Kadangi alavinių šaukštelių tokioje pat alavinėje dėžutėje nebeliko, be jokių skrupulų slyvas išsigraibiau alavine šakute su išsiklaipiusiais "dantimis".

Spindulėlis irgi pasiėmė kompoto. Šaukštelių dėžutėje taip ir neįkratė. Ką profesorius darys su tomis slyvomis? Sėdžiu, stebiu. Išgėręs skystimą, net neapsidairęs, ar kas mato (skirtingai nuo manęs), lygiai taip pat su šakute slyvas graibė ir jis. Bet dėl to pagarba jam nė kiek nesumenkėjo. Tiesiog - savas bičas.

Žodžiu, alaviniai puodeliai su alaviniais šaukšteliais jau dingo iš mūsų gyvenimų. Tai su kuo barškinsiu ir dainuosiu: "Atvažiavom iš Leckavos, norim blynų ir kakavos." Apsispakajinau. Nėjau kaimynų bauginti. Gal be reikalo?

...Užtat pagaliau susidomėjau, kur toji Leckava yr? Mažeikių rajone, paribyje su Latvija. Miesčiukas su garbinga praeitimi. Bet, turbūt, pasmerktas myriop: nuo 1187 gyventojų  1898 m. iki 195 - 2011 m. Per 10 metų gal ir tiek nebėr. O gal padaugėjo. Reiks kada akį į tą Leckavą užmesti.

Va, šventės praburzgė. Šiandien jau pradėsim varžyti pilvus. Gavėsim. Ir lauksim Velykų. Tokių kaip pernai visai nenoriu...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia