Gyvenimas pro langą: Karantininiai absurdai lyg ir netrukdo gyventi

Nežinau, kaip jausčiausi be interneto, be radijo. Ir tikrai liktų vienintelis sąlytis su gyvenimu - žiūrėti pro langą. Na, būčiau tokia stebėjimo kamera - kas su kuo ir ką darė. O paskui su kokiu "namų ūkiu" tai aptarinėčiau. Žodžiu, tapčiau kaip ir pletkininkė kažkokia.

O kai yra internetas, turiu galimybę skraidyti po visą pasaulį. Dairytis ten, kur niekuomet nebuvau. Ir, turbūt, nebebūsiu. Dėl labai įvairių priežasčių.

Nors kažkada du kartus Venecijoje pabuvusi vasarą, ten svajojau nukakti žiemą. Ne, visai ne dėl Venecijos kaukių baliaus. Masinės grūstynės niekada nepatiko ir nepatinka. Tą svajonę įpūtė Josifas Brodskis esė apie Veneciją žiemą. Jis kiekvienais metais, gal 17 kartų tai buvo, iš JAV atskrisdavo Kalėdoms. Ir Venecijoje atsidėdavo kūrybiniams reikalams. Iš kai kurių užuominų gali suprasti, kad Venecijoje jis turėjo ir įkvėpimo šaltinį. Visai ne architektūrą ir jos kanalus. Bet tai labai asmeniška. Ir nekursiu legendų apie skraidžiusius amūrus. Ir, gal būt, savo strėlėmis žeidusius jo širdį.

Antrąjį kartą, būdama Venecijoje, grūdausi į San Mikelės salą, kurioje yra Venecijos kapinės. Nobelio literatūrinės premijos laureatas palaidotas ten. Paminklėlis - kuklutis. Ant poeto kapo tada stovėjo paprastas baltas kryžius su išraižyta rože, žolėje šmirinėjo driežai, virš galvos ratus suko žuvėdros.

O ant kapo - "Prima" cigarečių raudoni pakeliai. Turėdamas galimybę rūkyti "Marlboro", jis kažkaip prasimanydavo tos "Prima". Ir, sako, tų cigarečių be filtro nepaleisdavo iš dantų. Perdaug čia įsivažiavau apie tą J. Brodskį. Bet būtent jo esė įkvėpė svajonę Venecijoje apsilankyti žiemą.

Taigi, kiurksau karantine ir svajoju apie Venecijos ūkus. Ir braidymą ar net plaukimą gondola apsemtoje švento Morkaus aikštėje. Turiu reikalų ten ir nebūdama.

O šypsnį sukėlė kažkieno pasišaipymas: "Karantino metu uždrausta tėvams susitikti su vaikais. Draudimo, kaip kokio stulpo neapeisi. Bet visada gali aptikti spragą ir ja pasinaudoti: tėvai su vaikais gali susitikti PC." Ir netgi ūgtelėjusius anūkus apžiūrėti. Per saugų atstumą, turbūt. Gal ir turėčiau tokį poreikį pamatyti giminaičių ūgtelėjusias panytėles, tuo labiau, kad artėja jų gimtadieniai, vienos net jubiliejinis - dešimtasis, bet PC pasimatymo neskirsiu...

Juk nepulsi į glėbius kaip kokioje neseniai vykusioje inauguracijoje. Tikrai - tuose karantininiuose draudimuose esti nemažai absurdų. Bet, būdama paklusni Lietuvos pilietė, kiurksau namuose, įsivaizduodama , kad kažką apsaugosiu. Ir pati išsigelbėsiu. Gal būt.

...Šiandien prieinamais kanalais gaudysiu žinias: kaip ten klostysis Aleksejaus Navalno net nežinau, kaip įvardinti - kova, tragedija ar tiesiog barikadų statymas? Kaip ten, Dangėje, verčiasi antytės ir antinai? Ar neįšalo kokia auksaspalvė? Tik per šį karantiną pastebėjau geltonas antis, manydama, kad tai kažkoks miražas. O ant lango žiedelius sukrovė alyvos šakelė, nuskinta dar lapkričio pabaigoje. Ar tie žali pumpuriukai išskleis violetinius žiedelius?

Žodžiu, turiu daugybę interesų. Tad kaip ir nėra laiko svarstyti karantininių absurdų, o tuo labiau piktintis tais reikalais. Nes išaušo nuostabi saulėta diena. Termometras balkone 9.30 val. rodo plius 2.