Gyvenimas pro langą: kai vienatvė - draugė

110 - oji istorija, gruodžio 23, trečiadienis

Jei vienatvę pas save pakviesi,
Nebebūsi vienas - būsit dviese.
Tik susitarti su viešnia tu privalėsi,
Kad retkarčiais palikti ją turėsi,
Kad galėtum vėlei vienui vienas likti...

Fotografijos Maestro Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos jau senokai yra prasigręžusios takus į mano širdį, o ir į smegenis. Nerašysiu čia recenzijos jo fotografinei kūrybai. Kam įdomu, galit pasidomėti ir pasidaryti savas išvadas. O kad Maestro gali "sukalti" ir tokias prasmingas jausenos eiles - nustebino. Gal jame slypi dar neviešintas talentas? Talentas savąja pajauta įsiskverbti ir į kitų būsenas? Ką aš žinau...

Atvirai kaip nuodėmklausiui prisipažįstu - nesu ypatinga poezijos fanė. Tik labaaaaaai retai kokio poeto ar poetės pasaulėjauta atliepia manajai. Pacitavusi šį Maestro "haiku", įsivaizduoju, kad jis pastuksens širdin ne man vienai dėl dabartinių mūsų būsenų.

Ypač Kalėdų išvakarėse, kai jos nebus tradicinės. Mes turėsime progą pabūti vienatvėje, bet, manau, visai ne vieniši. Juk turėsime puikią galimybę mintimis būti su tais, su kuriais norėtume būti. Ir būdavome - pernai, užpernai, o ir daugelį metų prieš tai. Ir, gal būt, tos Kūčios, Kalėdos bus kur kas poetiškesnės, dvasingesnės, nei vien gal ir su maldomis, kalėdaičiais pritutinti skrandžiai?

Dvasininkai seniai bėdoja, kad prarasta tikroji Kalėdų prasmė. Ne totališkai, žinoma. Pažįstu ne vieną, Kalėdų laukiantį būtent dėl Jo gimimo.

...Keistoką patyriau jausmą, kai kadaise lankiausi Betliejaus šventovėje ir paskui žmonių eilę broviausi į urvelį palytėti Jėzaus Kristaus gimimo vietoje įtaisytos žvaigždės. Pandemijos nebuvo, prieš mane ėję žmonės tą žvaigždę bučiavo, glostė. Gal ko prašydami, o gal ir dėkodami Jam už kažką.

Ant žvaigždės tik uždėjau ranką. Būčiau norėjusi ilgiau ant tos žvaigždės palaikyti, bet juk už manęs jau trypia kiti, ištroškę ant jos uždėti savąją ranką...

Tuo momentu, kai liečiau tą žvaigždę, nejaučiau nieko. Bet gal tik taip atrodė. O, jau grįžus į Lietuvą, parėjo toks ŽINOJIMO jausmas. Gal beveik per dešimtmetį, kai ten buvau, tas jausmas išsitrynė? Nes nebežinau, ką tuokart žinojau. Žinoma, tai labai asmeniška. Ir čia savianalize kaip pas kokį dvasios terapeutą nesisklaidysiu. Žinojau ir tiek. Gal ir dabar tebežinau, tik ne taip aštriai, kaip tuomet...  

Pakikenau, atsiskleidusi Vikipediją. Apie Betliejų - vos kelios eilutės. O kikenau iš Betliejaus pavadinimo vertimų: iš hebrajų kalbos - "duonos miestas", iš arabų - "mėsos miestas".
Kai Babelio bokšto statytojai buvo išvaikyti po pasaulį, taip ir nebesusikalbam. O dabartyje visai praradom susikalbėjimo dovaną. Kartais net su pačiais artimiausiais žmonėmis. Apie valstybes, partijas jau net nekalbu - kam kažkas yra duona, kitam yra mėsa. O iš esmės - "babkės".

O padavimas apie Babelio bokštą štai ką byloja: po pasaulio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.
 
Užtat bokštus statyti turime galimybes savyje,- kokį pasistatysime, tokį ir turėsime. Kai kurie mano aplinkos žmonės stato bokštus savyje dangaus link. Kai kuriais atvejais matau, kad jau pasiekė ypatingų aukščių. Mano bokšto kol kas tik pamatai. Bet bent jie yra. Ar spėsiu jį sulipdyti,- jau visai kitas reikalas. Gražios bokštų statybos savyje dienos. O ypač - rytoj prie Kūčių stalo.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia