Gyvenimas pro langą: kai širdys - Klaipėdoje

2021-01-16 09:37

134 - oji istorija, sausio 16, šeštatadienis

Sninga. Kažkada, nerūpestingoje vaikystėje ir net ankstyvoje jaunystėje, tai teikdavo beribį džiaugsmą,- rogutės nuo kalniuko, besmegenių lipdymas.

Tiesa, svaidymasis sniego gniūžtėmis niekada nepatikdavo. Nes pasitaikydavo vaikų, kurie dėl kažkokių priežasčių pritvinkę pykčio, į sniego gniūžtę įlipdydavo akmenį ir sviesdavo kažkuo prasikaltusiam jam lyg ir draugui. Esu mačiusi, kaip tas lyg ir draugas apsipylė krauju mokyklos kieme, žaidžiant "karą".

Dabar, žvelgdama pro langą, galvoju, kaip savo nameliuose, jau gerokai amžiaus slegiami, nusikapstys tuos sniegus nuo stogo, kuris nuo svorio gali įlūžti, kaip prasikas takelius nueiti atsinešti malkų krosnį pakurti. Turėdami džiaugsmo pavasarį, vasarą, rudenį, vis nenori kraustytis į kokį daugiabutį, ar savo vaikams užsikarti ant sprando... Kažkaip visai nedžiaugsmingai čia užsivedžiau. Juk taip gražiai už lango snyguriuoja.

O vakar Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną - sausio 15 - ąją - pagaliau išsiruošiau prie jūros. Garbės žodis, pavydėdavau fb draugams tų nuotraukų jūros fone, kopose su apsnigusiais takais. Bet - darbai darbeliai.

Vakar, pagal visokius ten grafikus redaktorei išsiuntusi "opusą", pavargusias akis atgręžiau į langą. Ogi saulutė šviečia, į lauką kviečia. Jau įpratusi dirbti, šviečiant lemputėms, net nepastebėjau - jų nereikia, nes saulė motulė pliskina pro langą. Kaip kokiose kareivinėse, nuskambėjus signalui, per kelias minutes apsitaisau - ir "čiuožiu", įsėdusi į draugo "tačkę".

Prie tos jūros - draugas sau, aš sau. Saugesnėje vietoje, na, žmonių ant molo mažiau, nusismaukiu jau dusinti pradėjusį "morzaraištį": jei jau atvariau, tai bent oro įkvėpti reik. Gal kokias 3 minutes ir tepakvėpavau, nes vėl artinosi poromis, voromis. Snukiaraištis bemat sudrėko, kito nepasiėmiau. Dar kiek pasisukinėjusi, vėl į draugo "tačkę",- greičiau į savo kamarą, pro kurios langus tikrai žiema graži. Nes troboje šilta.

O kažkur Izraelyje mano vaikystės ir jaunystės draugės mama vakar šventė 96 - ąjį gimtadienį. Ten šilta. Bet draugė su mama, lygiai taip pat, kaip mes, iš namų - ni, ni. Prisiminiau, kaip kadaise, keliaudama su grupe po Izraelį ir Jordaniją, "nuroviau" pusdienį aplankyti jas. Iš Jeruzalės - į Telavivo priemiestį. Kadangi dūmiau taksi, dar dėl drąsos pasikviečiau kelionės draugę.

Kai vaikystės ir jaunystės bičiulė su šeima išdardėjo į Izraelį, po kokių 20 metų pasimatėme pirmą kartą. Kai pravėrėme duris, bičiulės mama įsitempė ir: "Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeeeme". Ji, gimusi Šiauliuose, prasidėjus karui, penkiolikmetė buvo išvežta į koncentracijos lagerį Lenkijoje. Oi, sudėtingas buvo jos kelias atgal į Lietuvą...

O tuomet Izraelyje sėdam prie stalo. O ant jo - vaišės. Žuvies kukuliai burokų ir morkų rasale, įdaryta žuvis. Draugės mama nepamiršo, ką ypatingai vertindavau ir girdavau, atkakusi iš gretimos gatvės namo švęsti kokio gimtadienio. Bičiulės mama buvo išmokiusi ir mano mamą farširuoti lydeką. O aš tuose namuose buvau išmokusi virti tuos žuvies kukulius morkų ir burokų rasale. Ir dar - saldainius iš morkų.

Taip buvo įdomu, kaip jos gyvena, kuo gyvena. Bet kalba sukosi tik apie Lietuvą. Vaikystės ir jaunystės draugės mama iš spintos traukė lietuviškas juostas, staltieses su lietuviškais ornamentais. Tai buvo relikvijos jos gimtadienių proga arbą dovanos už gerą darbą. Sąlygiškai jos prigijo Izraelyje. Tačiau širdys lyg ir liko Lietuvoje. Žinoma, Klaipėdoje labiausiai. Ir sutapk taip - Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 98 - osios metinės, o draugės mama atšventė 96 - ąjį.

Bet ne Klaipėdoje. Ten, kur šilta. Ten, kaip ir čia, žmonės gyvena su snukiaraiščiais ir iš namų taip pat prisakyta - ni,ni...

...Šįryt, pažvelgusi pro langą, prie jūros visai nebenoriu. Man ir anksčiau žiema būdavo graži ir patogi tik pro langą...