189 - oji istorija, kovo 15, pirmadienis
Bus puikus pirmadienis - nusprendžiau. Nes, dar nepakilusi iš savo migio, pro langą pamačiau tarsi jūros purslojanti banga parskrendančių paukštulių būrelį. Nežinau, kokios rūšies. Bet jau, matyt, pailsėjusių kokiuose Rusnės pelkynuose ar Ventės rago kimsynuose - skrido lenktyniaudami horizontalioje voroje. Užtat ir atrodė tarsi purslojanti jūros banga.
O per radiją man dainuoja Vytautas Kernagis - apie kišenėse pavasarių šimtą. Kaip gerai, kad jis buvo. Žinoma, geriau būtų, kad jis ir dabar kaip baltas paukštis skraidytų pačiose įvairiausiose scenose. Skraidydamas visada turėjo ką pasakyti - ir linksmai, ir filosofiškai. Nusiteikiau filosofiškai - netgi pašokau pagal tų pavasarių šimtą dainos ritmą.
Ak, tas kovas. Kaip jam sunku kovoti su žiema, vis dar pretenduojančia karaliauti. Toji vis dar sniego maišus pakrato, o pavasarinis kovas ima lietumi ir numazgoja. Ir retkarčiais išsišiepianti saulė padeda.
Visokių tų kovo mėnesių mano gyvenime pasitaikė, dėl įvairių priežasčių atmintin įstrigusių. Pravirkau, kai primulės vazonėlį išvakarėse gėlių parduotuvėje išsirinktą mylimai mokytojai kovo 8 - osios proga atsigabenau į mokyklą. Išvyniojusi iš kelių laikraštinių "patalų", primules aptikau nušalusias ir suzmekusias, nes lauke tvyrojo kažkas panašaus į speigą. Tebežliumbiau ir tuomet, kai mylimoji lietuvių kalbos mokytoja, o tuo pačiu ir klasės auklėtoja, įžengė į klasę. Vazonėlio su grožio liekanomis į šiukšlių dėžę išmesti ar bent paslėpti "TOKIĄ GĖDĄ" nespėjau, nes juk išsižliumbti reikėjo.
Mylimoji mokytoja situacijoje labai greit susigaudė, užtat ją ir mylėjau ne tik tą kovo 8, paklausdama - gal noriu ką pasakyti? Ką aš pasakysiu, jei žliumbiu? Mokytoja, priėjusi prie mano suolo pasiėmė vazonėlį, ir pati pasakė - pasistengs atgaivinti. Ir padėkojo man ir kitiems bendraklasiams, ją sveikinusiems taip pat. Kuo ir kaip - neprisimenu, nes juk vis dar žliumbiau. Ak...
O po daugelio metų, jau Vilniaus universiteto studentė kovo 8 - osios proga parvažiavau, tiksliau, parskridau, nes studentams bilietas skristi Vilnius-Klaipėda tik tris rublius tekaštavo. Juk privalėjau mamą pasveikinti. Motinos dienų tuomet juk dar nebuvo. Neprisimenu, kuo ir kaip tą mamą sveikinau. Bet kad į Smiltynę nupyškėjau - puikiai pamenu. Buvo taip šilta, kad deginausi. Ne iki apatinių išsirengusi, bet deginausi. Apie kokius nors vitamino "D" stygius, žinoma, nieko nebuvau girdėjusi. Mano kartos žmonės dar nebuvo spėję pamišti dėl savo sveikatų gerovės. Dėl neva grožio spirginausi. Kad kiek parusvėjau, jau Vilniuje iš kursiokų sužinojau...
Dar vieną kovą prisimenu Kaune. Kurso draugė buvo pakvietusi jos tėvų name atšvęsti 20 - ąjį gimtadienį. Kovo 16 vaismedžių sodas skendėjo sniege.
Įvairiai prisiminsiu, turbūt, ir du karantininius kovus, kuriuos jau gyvenau "pro langą". Ir pernykštis, kaip šiųmetinis, vis kovojo su žiema. Bet pavasaris pernai žiemą įveikė. Manau, ir šiemet tas pavasaris ateis.
Kai ateis, žiemą liks įveikti savyje. Juk taip sugrubo tos mūsų širdelės. Bet - gal tik mano? Gal kitų širdyse toji žiema ir nebuvo įsigalėjusi? Ką aš žinau... Bet kažkodėl tikiu, o ir žinau, kad esti žmonių su amžinu pavasariu ir vasara širdyje. Ir per rudens darganas, ir per žiemos speigus. Ir prie tokių žmonių laaaaabai noriu glaustis. Ale kad bent kol kas - nevalna. Na, gerai, gerai - nevalia...
Rašyti komentarą