Gyvenimas pro langą: Gyvenimo biblijos

154 - oji istorija, vasario 5, penktadienis

Žiūriu pro langą 6 valandą ryto ir negaliu atitraukti žvilgsnio - taip gražiai sninga. O po keliolikos minučių - nebe. Juk galėjau ir pramiegoti tą grožį. Ir kiek tokių grožių pramiegame - saulės tekėjimą, paukštulių čiulbėjimą. Dabar tai ne. Bet visai neužilgo - Vieversio diena. Kažin kada šiemet jie virš dirvonų čirenti pradės?

Lendu į virtualų pasaulį. O jame: "Šimonytės patarėja: keliose mažose parduotuvėse rizika didesnė nei dideliuose prekybos centruose". Kaip jau įprasta - komentarai: ko jie ten apsirūkę, diagnozės nustatinėjamos. Ai, geriau jau lįsti į knygų pasaulį.  

"Kartais mums atrodo, kad gyventi šiame pasaulyje neįmanoma. Bet daugiau nėra kur."
Džonas Keruakas

"Bedugnė, į kurią tu leki - ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti."
Džeromas Selindžeris

"Gyventi su savo aistromis reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta - ir ne popieriuje - likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja "pasidalyti" su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis."
Alberas Kamiu

Kadaise D. Keruako "Kelyje", o D. Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės" man buvo tarsi biblijos - kitokio gyvenimo būdo, kitokio mąstymo, kitokio pasaulio regėjimo. Kažin kaip jas skaityčiau ir vertinčiau dabar?

Gal reikėtų pabandyti? Bet bijau imtis. Kad neapsisvilinčiau. Gal kada nors...

A. Kamiu niekada nebuvo mano favoritas.

O štai paprasta kalba, be visokių ten pasąmonės srautų Akselio Miuntės "Knygą apie San Mikelę" galėčiau skaityti, o ir skaitau beveik nuolat. Kai tik iškyla kokia gyvenimo mįslė, puolu joje ieškoti atsakymo. Ir beveik visuomet atrandu.

Kai pirmojo karantino metu daug kas puolė skaityti A. Kamiu "Maro", aš karštligiškai rausiausi susirasti "Knygos apie San Mikelę". Nes joje yra ir skyrius apie marą. Marą Romoje. Nes tuo metu daktaras Akselis Miuntė praktikavo šiame mieste. Kadangi knyga autobiografinė, manau, fantazijos joje menkai teįdėta. O gal ir visai nėra.

Pavasarį mažai kas tikėjo, kad virusas YRA. Tik jau rudenį, kai viruso sukelti padariniai, įskaitant ir mirtis, palietė beveik kiekvieną - per artimuosius, kolegas, draugus ir pažįstamus - skeptikų ryškiai sumažėjo.

Kodėl čia nei iš šio, nei iš to pragydau apie knygas? Ogi todėl, kad jos, teatras klojo pamatus, ant kurių stoviu. Gal būt nelabai tvirtai. Mat, randasi jau visai kitokios knygos, bandančios tuos pamatus išmušti iš po kojų.

"Knygos apie San Mikelę" išminties neištrenks niekada. Nes joje gyvenimo, tikro gyvenimo patirtis. Ir visai nesvarbu, kad A. Miuntės gyvenimo laiku nebuvo nei internetų, nei gūglų anei feisbukų. Jis pats sau buvo viskuo iš karto. Nes gyveno visai ne virtualų gyvenimą. Su džiaugsmais, su skausmais ir netgi kančiomis.  Ir su sūriu prakaitu - taip pat.

Tą knygą pirmą kartą perskaičiau būdama dvidešimt penkerių. Ir ji mane lydi iki šiol. Svajoju ją perrišti, nes puslapiai baigia išsinerti. Ko gero, šiandien turėsiu laiko ją vėl paskaityti. Po to, kai "priduosiu porcijas" rašinių. Pagal redakcinius grafikus.

"Pribaigus" rašinį, atsigręžiu į langą - nesninga. Pramiegojote. Gražios snieguotos dienos.  

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia