Gyvenimas pro langą: Diena, pailgėjusi per avinuko šuolį

2021-01-27 08:42

145 - oji istorija, sausio 27, trečiadienis

Galit raitytis iš juoko, galit virsti iš klumpių - draugės teiravausi, ar nuospaudų galima "užgyventi" ant užpakalio tarsi prikalto prie kėdės? Ši, net nesuabejojusi išpoškino: "Nea. Per daug minkšta nuospaudoms veistis."

O man atrodo - veisiasi...Vadinasi, būsiu ekskliuzyvinė ant svieto.

Juokas juokais, bet kiekvieną dieną graužiuosi, "neatsišriūbuodama" nuo visai neminkštos kėdės prie kompiuterinio stalelio. Nustebsit, - o kas taip gali trukdyti? Vienas dalykėlis - skambučiai. Laidiniu, o ir mobiliuoju telefonu. Išsižiosit - laidinis? Na, tokia atgyvena...

Dalykas tas, kad jo kaip ir negaliu atsisakyti, nes "tupiu pakete": internetas, televizorius su priedėliu, kuris vis tebėra nepakeistas, ir telefonas. Kartais tas laidinis telefonas netgi labai reikalingas. Mat, kelioms draugėms, gyvenančioms laaaabai toli, skambinti laidiniu pigiau atsieina. Arba nekainuoja visai pagal kažkokias ten privilegijas, galiojančias tose šalyse.

Po ranka - ir mobilusis. Ir vieną, ir kitą naudoju ir tarnybiniams reikalams. Vadinasi, turiu kai ką iš pokalbių užsirašyti ar bent jau pasižymėti. "Prikalta" prie kėdės. Kai brazdinu klaviatūrą - irgi "neatsišriūbuoju". O jeigu pakeliu užpakalį nuo tos kėdės - labai trumpam: išsivirti sriubos ar pasidairyti pro langą. Ir vėl - klest, tęsti darbų. Nu, tai jau ir kilo įtarimas, ar dar nesiformuoja mazoliai?

Vakar paskambinau vienai Klaipėdos dramos teatro aktorei, švenčiančiai jubiliejų. Neklausiau, ar nesielvartaujanti dėl to, kad ne teatre, ne scenoje. Kam aitrinti širdį?

Be to, lyg ir atrodo - KDT jau kaip ir išėjo iš mados rengti visokius ten benefisus, kai visas teatras suremdavo pečius pašlovinti kolegą. O kaip šlovina - tai ir žiūrovams, prisiekusiems tetralams, parodyti. Nepakartojami tai būdavo vakarai - su humoru dainuojama, kolegos skaitydavo odes ir balades. Na, tokie išskirtiniai, bet vienkartiniai būdavo tie jubiliejiniai vakarai.

Sakysite - kiti laikai, kiti papročiai. Taip, aktoriai nebėra pririšti prie vieno teatro - su įvairiomis trupėmis skraido po visą svietą. Ne dabar, žinoma. Bet skraido, kaupdami patirtį dirbti su labai įvairiais režisieriais, prisitaikyti prie labai skirtingų braižų ir amžiaus kolegų. Tai irgi neįkainojama patirtis.

Bet... iš kur tas ilgesys ANO teatro? Matyt, todėl, kad su ANUO teatru augau ir brendau. ANAS teatras dėjo pagrindus, ant kurio pamatų stoviu. Pamatus, beje, klojo ne tik Klaipėdos dramos teatras. Ir džiaugiuosi turėdama galimybių lyginti, kas buvo ir kas yra.

...Žvilgtelėjusi pro langą, matau kaimynus, sodinančius į automobilį du gana žvalius mažylius. Dar neišaušo, bet etnologai teigia - diena jau pailgėjo per avinuko šuolį. Na, ir tie du mažyliai man panašūs į avinukus, laigančius žalioje pievoje. Sniegų, padengusių didžiąją dalį Lietuvos, nė ženklo.

O radijas man sako, kad karantinas, turbūt, bus pratęstas iki vasario 28. Tik žadama jau leisti automobiliais važiuoti ir į kitas savivaldybes. Dar neklausiau, bet, turbūt, šia žinia labai apsidžiaugs kaimynė, išsiilgusi miestelio Žemaitijos glūdumoje...