Gyvenimas pro langą: diena, nuspalvinta rožinėmis tulpėmis

89-oji istorija. Gruodžio 2-oji, trečiadienis.

Šiame karantininiam rašinių cikle jau buvau užsiminusi apie guru. Na, tuos sėkmingo gyvenimo mokytojus, Lietuvą užplūdusius atgavus nepriklausomybę.

Dabar guru prūduose gali tiesiog maudytis - prisiveisė vietinių. Surezgę, sumezgę projektėlius, iš įvairių fondų kapšų prisigraibę pinigėlių, "cope paste" prisipeistinę, atguldę į straipsnius, o dar solidžiau - knygą, jau ir moko, kaip sėkmingai gyventi, kaip tapti milijonieriumi, dar geriau milijardieriumi, kaip sėti pozityvą, na, kaip be jo, išrauti baimes ir nerimą ir t.t., ir pan. Žodžiu, EKSPERTAI. Ekspertai bet kuriuo gyvenimo atveju. O dažnai tą gyvenimą ir tepažįstą iš sėdmaišio pozicijų.

Bet viena "gurė" per radiją dėmesį patraukė. Kuo? Siūlymu prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir pakalbinti. Dar geriau - už ką nors pagirti. Suteikti teigiamų emocijų. Kas mane pažįsta, puikiai žino - galiu.

Kažkur kažkokia proga jau esu pasakojusi apie nepažįstamų sutuoktinių porą, kurie pačiais sunkiausiais pensininkams metais sėdėjo kavinėje ir gėrė kavą. Akies krašteliu stebėjau, kaip jie vienas kitu rūpinasi. Ir tai man buvo labai gražu. Ir norėjau jiems tai pasakyti. Bet... Kažin kaip jiedu sureaguos? Galiu likti nesuprasta. Bet labai norėjau pasakyti. Ir pasakiau.

Kaip jie nušvito. Gal per 15 minučių aš beveik sužinojau apie jų gyvenimą. Kurio finalas toks: "Mudviejų pensijos labai neorios, bet mes kiekvieną rytą leidžiam sau nueiti į kavinę, vis kitą, ir išgerti kavos." Išsiskyrėm kaip geriausi draugai.

Per pavasarinį karantiną, ryžusis iščiuožti į gamtą, prisėdusiai ant suolelio po žydinčia gal vyšnia, gal slyva, man nieko nereiškė praeivių klausti, po kokiu medeliu sėdžiu? Na, trenkta tiotka. Bet niekas pirštu prie smilkinio nesukiojo. Bet ir atsakymo nesulaukiau. Na, asfalto žmonės, kaip ir aš. Ko iš mūsų norėt. Bet po ta vyšnia ar slyva mezgėsi ir visai malonūs pokalbiai. Apie gyvenimą. Visokį - jaunos mamytės su kūdikėliu vežimėlyje, ponios su ramentais, pono su šiaurietškom lazdom. Na, beveik gyvenimiška, visai ne virtuali enciklopedija vėrėsi.

Taigi, tos "gurės" samprotavimai per radiją, kaip paįvairinti gyvenimą, man visai patiko ir pritiko.

Viena mano draugė teigia, kad esu patologiškai komunikabili. Nežinau tai gerai ar blogai, bet žinau, kad savo "patologišku komunikabilumu" esu nuveikusi nemažai gero. Bet tas paaiškėdavo gal net po trijų, o keliais atvejais - net po daugelio metų. Mat, pajutusi mažai pažįstamo ir netgi visai nepažįstamo žmogaus nepavydėtiną būseną, imdavau ir paklausdavau, tarkim, kam dėt į snukį? Nušvisdavo koks aštuonmetis, tuoj išklostęs, kas jį nuskriaudė. Nušvisdavo ir subrendę žmonės. Bet apie jų tuometines būsenas ir priežastis tesužinodavau gal po kelerių, gal po daugelio metų. Ir prisipažindavo, kaip tuomet savo dėmesiu jiems tiesiog padėjau susitvarkyti su tom būsenom.

Kaip kartais žmogui nedaug tereikia. Ar ryžtumėtės prieiti prie nepažįstamo žmogaus pasakyti ką nors gera apie pastebėtus jums patikusius ir pritikusius veiksmus?

Dažnai tai praktikuoju. Teisybės dėlei turiu pripažinti - kartais lieku nesuprasta. Bet gal tik tą akimirką? Paskui žmogui "daeina", ką toji žmogė norėjo pasakyti, tarkim dėl nuo šaligatvio pakeltos šiukšlės ir įmestos į šiukšliadėžę.

Ypač mane tokie veiksmai maloniai jaudina prie jūros. Kai visai ne šiukšlintojas pakelia traškučių ar ledų popierėlį ir įmeta į šiukšliadėžę...

...Aušta trečioji advento diena. Ji nuspalvinta vakar vieno jaunikaičio padovanotomis rožinėmis tulpėmis.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia