Gyvenimas pro langą: Desertų ne akims pasekmės

2021-01-26 08:44

144 - oji istorija, sausio 26, antradienis

"Tu duodi, Gražina! Gal išties nemažai tos gliukozės naudoji, kad taip idomiai sugebi rašyti (nemėgstu komplimentų, suprask realiai)", - po eilinės "porcijos" "Gyvenimas pro langą" parašė ištikima ciklo skaitytoja iš Ispanijos.

Kiekvienas skaitytojas, kur gyventų, - Australijoje, JAV ar kokioje Bornholmo saloje man - šventas dalykas. Neslapukaudama prisipažinau išvakarėse sukirtusi gal 300 gramų "Sostinės" saldainių. "Ant karto".

Na, ir pasipylė: "Ir aš negaliu atsilaikyti" - prisipažino garsi drbužių dizainerė. "Ir aš, ir aš", - ataidėjo iš Skuodo, Kretingos. O Klaipėdos universiteto profesorė jautį už ragų griebė konkrečiai: "Gal gali patarti, kiek "Sostinės" saldainių "pavaryt", kad užbaigčiau savo pranešimą konferencijai?" Na, tokios patirties dalyvauti konferencijoje nuotoliniu būdu dar neturiu, bet, spėju, - puskilogramio gal ir užtektų...

Kai trenkė pirmasis karantinas, jau nebegalėjau dardėti į Palangą susitikti su III amžiaus universiteto lankytojais. Nukėlėm "kada nors". Tai tas "kada nors" išaušo š.m. sausį. Buvau klausiama - gal galiu su universiteto lankytojais bendrauti nuotoliniu būdu? Sakė, kad tie garbaus amžiaus universiteto studentai įvaldė technologijas, ir mielai jungtųsi. Ne, man toks bendravimo būdas nepriimtinas, kai nematau visos auditorijos. Su dėmesingomis ar užgesusiomis akimis, kai nejaučiu "kūno kalbos" - kokius blėnis čia tarški? Ar atvirkščiai: toji "kūno kalba" pasako - gerai varai. Na, toks lyg ir paskatinimas. Žodžiu, vėl atidėjom "kada nors".

Tai va, visai nepavydžiu tai KU profesorei savo pranešimą skaityti nuotoliniu būdu...

Bet grįžtam prie tų saldainių. Man juokinga, kai visokie "guru" dabar jau nesuskaičiuojamose laidose per radiją, televiziją, neišskiriant ir internete susikūrusių "mokyklas", ką valgyti, ką gerti, kaip teisingai maitintis. Kiekvienas peza iš savo varpinių, pasiremdamas kokiais nors autoritetais. Bet dažniausiai tas "autoritetas" - jis ar ji pats ar pati. Principas - aš taip dariau, ir man buvo gerai.

Tau gal ir gerai. O man gali būti netgi visai blogai, darant tavo pratimus ar valgant tai, kas tau buvo gerai. Man atrodo, valgyti - sveika ar ne sveika - reikia tai, ko pareikalauja organizmas. Manasis tiesiog čypė - duok saldainių. Daviau. Dabar jų ilgaaaaaai nenorėsiu.

Tokią būseną jau buvau patyrusi stažuotėje užsienio šalyje, kai 2 val. nakties berūšiuojant susirinktą informaciją, organizmas pradėjo irgi čypti: duok saldaus. Gyvenau kolegės namuose. Kažin ką ji pagalvotų, kai, nusileidusi į virtuvę, pradėčiau tarškinti puodus, dėžutes, nežinodama, kurioje galėtų būti cukrus.

Prisiminiau, kad kelioninėje terboje dar turiu neišdalintų suvenyrinių saldainių dėžučių. Pakapojau, ir lyg niekur nieko užmigau. Jei nebūčiau organizmo šauksmui pasidavusi, turbūt, ir būtų kankinusi nemiga. O ryte - vėl darbinis maratonas.

Koks moralas būtų šiai pasakėčiai? Įsiklausyti, ko prašo organizmas. Gal būt po karantino iš savo kamaros iškrypuosiu kaip kokia Kalėdoms nušerta žąsis, bet neiškankinta visokių ten paikų dietų, liepiančių matuoti su liniuote duonos griežinėlius. Ir nuolat būti susierzinusiai, nes organizmas prašo, o aš jam neduodu.

O ką regiu pro langą? Balutes, apledėjusį keliuką. Ir... tuo keliuku važiuojančias slidinėjančias mašinas. Turbūt ir šiandien nesiryšiu išnešti šiukšlių maišą į konteinerį...