Gyvenimas pro langą: Bėgimas nuo realybės

2021-02-10 08:42

158 - oji istorija, vasario 10, trečiadienis

Nors pavasarį, per pirmąjį karantiną, buvau davusi sau žodį "Gyvenime pro langą" - jokių koronių, ale tai kad ir neišeina. Juk realybės jausmo lyg ir neprateriojau.

Aną dieną paskambino klasiokė. Ji, skirtingai nei aš, ne iš tų, kad pirmiausiai pradėtų sukti savo "rylą". Teiraujasi, kaip aš, ką aš? Gal kiek ir apsimesdama linksmai "trielinu" apie visokius buitinius nesklandumus. Jie paprastai iš tiesų baigiasi juokingai.

Žinoma, pasiteirauju, kaip ji, ką ji? Pasirodo,- su savo "juokingumais" aš visai ne į jos "temą": ne artimųjų apsuptyje dėl pasičiuptų virusų TENAI iškeliavo dvi jos pusseserės. Vieną iš jų ji labiau mylėjusi. Jei ne tos savivaldybinės sienos, turbūt, būtų važiavusi daugiau nei 300 km palydėti į paskutinę kelionę, kurios reikalus tvarkė vienintelis artimesnis žmogus. Nes duktė, atvažiavusi jos slaugyti, pati užsikrėtė.

Nevengė klasės draugė atpasakoti ir tos laidotuvių ceremonijos detalių. Nepasakosiu jų čia, nes labai jau liūdnos.

Todėl empatiškai priėmiau per radiją girdėtą savanorės, lankančios korone sergančiuosius ligoninėse. "Neišeik",- šnabždėjo moteris, kurios gyvybė beruseno vos, vos. Savanorė irgi vengė pasakoti skausmingų detalių. Tik išpažino negalėjusi išeiti, nors formaliai jos savanoriškos tarnystės laikas tą dieną jau buvo pasibaigęs.

Kaip vis dėlto svarbu, kai greta išeinančiojo bent kažkas kad ir ne pats artimiausias būtų...

Užtat labai suprantu išėjusiųjų vaikus, sielvartaujančius, kad nelaikė už rankos, kad neuždegė žvakelių prie išeinančiojo tėvo ar mamos lovos. Juk vis dėlto taip drąsiau žengti į nežinomybę ir tamsą, o gal šviesą, maldos palydėtam.

Taip, melstis galima ir per nuotolį. Bet tai juk ne tas pat, kaip ir bendrauti žinutėmis ar kokiais paveikslėliais, kai nežinai, kas spurda gaunančiojo širdyje.

O nežinomybėn ir tamson per nuotolį išlydimi ir sūnūs, ir dukros...

Skaudu ir liūdna. Bet, deja, tai ne kokia brolių Grimų pasaka. Tai realybė, su kuria esame raginami susitaikyti. Vis dar bandau. Nelabai sėkmingai.

Užtat vakar gavau dviejų paveikslų reprodukcijų siuntą - "Arbatos sala" ir "Šviesos medis". To paties autoriaus - Remigijaus Januškevičiaus, kaip ir prieš Kalėdas - "Supynes". Ir kabo dabar jo darbų "troica" ant mano buto sienos. "Namų ūkis", su kuria žiūrėjom serialą "Černobylis", užnešusi sumaltas kavos pupeles, "troicą" įvertino teigiamai. Nors šiaip jau yra tolima visokiems menams...

Žodžiu, bandau susigyventi su realybe, bet nuo jos pabėgti - labiau...