Gyvenimas pro langą: atminties bangos

130 - oji istorija, sausio 12, antradienis

Na, ką aš turėčiau daryti, jei, pažvelgus pro langą, statybų kalnelyje matau ekskavatorių žibinančias prožektorių šviesas?

Beveik tokias pačias, kaip Klaipėdoje prieš 30 metų prie merijos. Ne, ten ekskavatorių nebuvo. Buvo suvažiavę sunkvežimiai su vairuotojais. Kai kurie kabinose buvo susisodinę ir šeimas. Sunkvežimių barikados. Ir pilna žmonių. Kaip Vilniuje, prie Parlamento.    

Prieš 30 metų sausio 12 šviesaus atminimo Bernardas Aleknavičius buvo mane išsitempęs į pranciškono Jurgio Pabrėžos minėjimą Kretingoje. Ne ką apie tuos pranciškonus tuomet ir težinojau. Tik va, tas pats šviesuolis Bernardas buvo spėjęs supažindinti su Viliumi Orvidu. Jau apsitaisiusį pranciškono abitu. Brolio Benedikto ir misijonieriaus iš Bavarijos tėvo Leopoldo storonėmis pranciškonų vienuolija Kretingoje buvo atsikūrusi.

Tai dabar žinau, kad Jurgis Pabrėža mokyklą baigė Kretingoje, 1791-1794 m. studijavo Vilniaus universitete, kur mokėsi istorijos, medicinos, botanikos, chemijos, teisės ir teologijos dalykų. Buvo įsitraukęs į Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą. 1794 m. tapo Varnių kunigų seminarijos klieriku. 1796 m. įšventintas į kunigus. 1816 m. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną, kur gavo Ambroziejaus vardą.

O tuomet viso to dar nežinojau, nėriau į nepažįstamus vandenis.

Namo grįžau pavargusi, sušalusi ir alkana. Bet pirmiausiai puoliau ne duonos kasdieninės, o jungti televizorių. Jame jau nuo gruodžio buvo transliuojama, kas vyksta prie Parlamento: kas meldžiasi, smūtkelių pasistatę, kas dainuoja "Lietuva brangi", kas laužus kūrena.

Įsijungusi televizorių tą vakarą mačiau panašius vaizdus. Dabar jau šviesaus atminimo mama nuėjo miegoti. Po kiek laiko, išjungusi teliką, užmigau ir aš. Prabudau tarsi nuo dūrio širdin. Teliką jungiu vėl. O jame diktorė Eglė Bučelytė maždaug - "jie" ateina. Gal toje transliacijoje, gal vėliau "juos" mačiau - tokie rinktiniai sportiški komufliažinėmis uniformomis su automatais, šalmais ir stiklinėmis akimis. Kaip pavyko stebėjimo kameromis "juos" užfiksuotus išsaugoti video - iki šiol nežinau. Nes "jie" pirmiausiai viską laužė ir daužė. LRT prarado daugelį vertingų archyvų. O "jie" stiklinėmis akimis išliko...

Kai tevizorius pradėjo šnypšti, paskambinau kaimynams bute apačioje, nes girdėjau bruzdesį - nemiega supratau. Ar neketina eiti prie savivaldybės? "Ką tik grįžom nuo ten",- atsakė. Tuoj eisią vėl. Įlindau pas miegančią mamą. Pabudinau, bet nieko nesakiau, kas vyksta Vilniuje. Tik sušnibždėjau - skambino iš redakcijos, reikia eiti. Mamai redakcija - šventas dalykas. Pabučiavau, nes nežinojau, kam ryžausi. Ir kas manęs galėtų laukti.  

O kaimynų paaugliui sūnui paleido vidurius. Tad kaimynė liko su berniuku. O aš, įlindusi į šiltą sportinį kostiumą, su tuo kaimynu iš apačios išbėgome.

Tuomet gyvenau ne šitame kvartale - Klaipėdos senamiestyje. Prie Jono kalnelio gyvenę žmonės irgi bėgo. Kai pakilome Biržos tilto laiptais, važiuojamąja gatvės dalimi žmonės irgi bėgo. Antrą valandą nakties nei autobusų, nei automobilių nebuvo. Tik prie Lenino paminklo stovėjo tanketės. Ir, kaip atsvara joms,- sunkvežimių barikados prie merijos.  

...Žodžiu, prie savivaldybės atrisnojome kaip kokie kepenistai. Sąlygiškai ramu. Žmonių daug, labai daug. Kažin, ar prie redakcijos kas būriuojai? Juk irgi gali pulti. Dairausi kaimyno, prašapo minioje. Lapnoju prie redakcijos. Prie jos - tuščia. Skambinu - žinau, kad turi būti sargas ar sargė.

Taip, duris atvėrė žemaitė: ji per radijo tašką, buvo ir tokie, jau buvo išgirdusi ir žinojo, kas Vilniuje dedasi:"Mata, kon tie svolote derb..." Radijo taškas jau transliavo žinias - prie televizijos bokšto yra žuvusių. Viena pati redakcijoje buvusi Onutė puolė man ant kaklo. Aš irgi ją apsikabinau. Kaip atvariau į redakciją su sportine apranga, taip ir maliausi su ja per visus sausio įvykius. Pas skautus nulėkdavau arbatos pasrėbti. Draugų namuose buvo tarsi skautų štabas. Žinoma, niekas man tuomet nepranešė, kad tų draugų buto vazoje buvo paslėptas merijos antspaudas.

Na, ir ko aš čia liežuvį laidau apie prieš tris dešimtmečius patirtus reikalus?

Ogi todėl, kad dabar, pažvelgus pro langą, tarsi ir ramu. Virusiukai juk neskraido. Kokios audros vyksta žmonių širdyse - iš kur aš žinau. Nežinau ir kaip Lietuvoje bus prisimenama toji pandemija. Po trisdešimties metų. Spėju, kiekvienas, ją išgyvenęs, turės savas versijas: kas vyko, kaip vyko. Ir kaip pavyko išgyventi, persirgus tą koronę. O gal ir nepaliestam. Duok Dieve.

...Šįvakar liepsnos laužai prie merijos irgi. Bet prie jų nepasišldysime, kaip prieš 30 metų. Tik stebėsime virtualiai.   

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia