Gyvenimas pro langą: ar statysime medikams paminklus?

16-oji  istorija: ar statysime medikams paminklus?

Balandžio 14, antradienis, 6.30 val.

Išaušo saulėta diena. Saulėta, bet pro pravirą langą jaučiu - lauke vėsoka. Toji saulė ir paviliojo pirmiausiai žvilgtelėti pro langą - ką pamatysiu po vakarykštės krušos? Trumpalaikė ji buvo, kai iš dangaus žiro "žirniai", barbendami skardines palanges.

Gaila buvo žydinčių slyvaičių. Bet tie "žirniai" labai greitai sutirpo. Na, o 6.30 val. matau tais "žirniais" "pašlakstytus" automobilių stogus. Vadinasi, naktį kruša kartojosi.

Link konteinerių su dviem maišeliais šiukšlių skuba moteris. Juos švystelėjusi į konteinerį, skubiai, skubiai kyla į kalniuką. Pasiekusi kalniuko viršūnę, toliau skuba jau šaligatviu - Klaipėdos ligoninių miestelio link. Kažkodėl manau - medikė. Ir, turbūt, slaugytoja.

Oi, kaip nepatinka man tas "naujadaras". Sesutė, gailestingoji sesutė, kurias taip vadindavo per karus ir marus, man skamba taip žmoniškai, o dažnai ir atitinka esmę - "Sesute, padėk"... Slaugytoja - man iš biurokratinių kanceliarijos raštų...

Žinau, kad ligoninėse jų pamainos keičiasi 7 val. ryto. Per pandemiją tikriausiai ligoninėse daug kas pasikeitė. Bet gal metų metais nusistovėjusi tvarka kažkiek ir išliko. Plačiai nuvilnijo per Lietuvą Jūrininkų ligoninės medikių pasišventimas likti su pacientais savo darbo vietose paromis. T

oks kontrastas su vienos ES valstybės medikais ir socialiniais darbuotojais, išsibėgiojusiais iš pensionato, paliekant labiausiai viruso pažeidžiamus žmones Dievo valiai. Per Velykas, atsivertus "gūglą", mirgėjo užrašas "Ačiū pardavėjams". Taip, jie irgi rizikuoja savo, savo artimųjų sveikatos reikalais. Kaip ir medikai pardavėjai neturi galimybių dirbti nuotoliniu būdu.

Vakar per LRT kartą išklausiau laidą "Kaip vakar". Joje jauni žmonės kalbėjo ir apie medžių kirtimo pandemiją, ir apie paveldo saugojimą, ir apie paminklų statymą. Jaunimas kalbėjo taip blaiviai, taip įtikinamai, kad galvojau - tikrai už ne vieną iš jų balsuočiau Seimo rinkimuose. Laidą vedė daugelio pamėgtas aktorius Giedrius Savickas. Beje, klaipėdietis. Jis ir svarstė apie griaunamus ir vėl statomus paminklus. Kodėl vietoj vienos akmeninės stovylos, tuoj pat jos vietoje reikia statyti kitą stovylą - iš akmens, metalo? Kodėl tie paminklai negalėtų būti kokia pievelė, kurioje gulinėtų žmonės - užkandžiaujantys, diskutuojantys.

Taip ir įsivaizdavau pievelę prie Jūrininkų ligoninės. Joje ir po daugelio metų, praėjus pandemijai, gulinėtų šios ligoninės pacientai, susitikę su aplankyti atvykusiais artimaisiais, bičiuliais ir kolegomis prisimintų tas ligoninės medikes - "O tu žinai, čia gailestingosios sesutės buvo save įkalinusios kartu su ligoniais per siautėjusią koronę."

Dabar galvoju, ar yra koks atminimo ženklas felčerei, kuri per siautėjusią pūgą skubėjo pas gimdyvę ir žuvo? Ar prisimenam medikų žygdarbius, gelbėjant Raselę su nupjautomis kojomis? Taip, DABAR už medikus ir pasimeldžiam, ir "Osaną" sugiedam.

Kai pandemija baigsis, vis tiek ji baigsis kada nors, - tokie gamtos dėsniai, ar giedosim tas "osanas" medikams? Juk taip greitai viską pamirštame, kai pavojai praeina.

Ar minėsime medikus, kurie plikomis rankomis, atvirais veidais stojo į grumtynes su mirtį nešančiu, nematomu ir visai nepažįstamu priešu?