Gyvenimas pro langą: ar plaukiame vienu laivu?

97 istorija, gruodžio 10, ketvirtadienis

Ne mūsų kvartale ir, žinoma, ne prieš mano langus, o Palangoje gyvena Tomas Viluckas. Kadaise su broliais pranciškonais važiavome pas jį analizuoti Fiodoro Dostojevskio kūrybos.

Tiksliau - tik ištrauką "Didysis inkvizitorius" iš romano "Broliai Karamazovai". Po visų analizių, jau grįžtant namo, draugės paklausiau, kokiose sorbonose ar oksforduose Tomas studijavo? Tokį įspūdį padarė jo išmintis ir analizė. O paskui ir diskusijos.

Daugiausiai Tomas sakralinėmis temomis rašo "Bernardinuose". Bet jo išminties krislų galima aptikti ir veidaknygėje.

Neatsispiriu vieną iš jų pacituoti čia. Kai "gyvenu pro langą", vis dėlto stengiuosi pasidairyti ir plačiau - kaip kas gyvena ir ką kas galvoja, jaučia.

Tai štai tasis Tomo išminties krislas: "Sakoma, kad šiuo metu visi esame tame pačiame laive, bet tai netiesa. Visi išgyvename tą pačią audrą, bet ne visi esame tame pačiame laive. Tavo laivas gali sudužti, o mano - ne. Arba atvirkščiai.

Kai kuriems karantinas yra puikus laikas. Kažkas gavo papildomo laiko sau ir savo šeimai, gali atsipalaidavęs gurkšnoti kavą ir skaityti knygas. Kitiems tai beviltiška finansų ir šeimos krizė.

Tie, kurie gyvena vieni, susiduria su begaline vienatve. Kitiems tai ramybė, poilsis ir laikas su mama, tėvu, sūnumis ir dukromis.

Vieni yra susirūpinę, kokias dovanas pirks Kalėdoms, o kiti - ar savaitgaliui užteks duonos, pieno ir kiaušinių.

Vieni nori grįžti į darbą, nes jie bijo jo netekti ir pritrūkti pinigų. Kiti nori nužudyti tuos, kurie sulaužo karantiną.

Vieni namuose praleidžia 2-3 valandas per parą, padėdami vaikui mokytis internetu, o kiti, kad šviestų kitų vaikus, turi dirbti 10 - 12 valandų per dieną.

Vieni patyrė artimųjų, bičiulių mirtį, kai kiti netiki, kad virusas egzistuoja.

Vieni tiki Dievu ir tikisi stebuklų ateinančiais metais, mano, kad viskas greitai griš į įprastas vėžes. Kiti sako, kad blogiausia dar laukia.

Taigi, mieli bičiuliai, mes nesame tame pačiame laive. Mes išgyvename laiką, kai mūsų suvokimai ir poreikiai yra visiškai skirtingi.

Kiekvienas iš mūsų jausis po šios audros skirtingai. Labai svarbu matyti tai, kas nematoma iš pirmo žvilgsnio. Ne tik žiūrėti, bet jausti.

Visi esame skirtinguose laivuose per šią audrą, patiriame visai kitokią kelionę.

Supraskime tai ir būkime malonūs vieni kitiems."

Perskaičiusi tą Tomo pamąstymą, pradėjau krapštyti smegenėles, - kažin kuriuo laivu plaukiu aš? Nustebau save aptikusi peršokančią tai į vieną, tai į kitą laivą pagal besiklostančias situacijas. Visai ne nuo manęs priklausančias.

Bet kas tiesa tai tiesa - plaukiame labai skirtingais laivais. Kur jie mus atplukdys, - kiekvienas įsivaizduojam skirtingai. Nes ir jaučiame, mąstome taip pat skirtingai.

...Kuriame laive sėdite Jūs šiuo adventiniu apmąstymų periodu?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia