- 87 valstybinės institucijos ir įstaigos turi teisę tikrinti ir nubausti verslininką. Ar verslas iš tiesų nusipelnė tokios „priežiūros“? Kaip verslininkas jaučiasi, kai juo taip nepasitikima? Ar „Vikondos“ koncerną, pavyzdžiui, šįmet jau aplankė visų 87 tikrintojų atstovai?
- Man svarbu, kad mūsų verslu pasitikėtų klientai, partneriai, darbuotojai. Ar svarbus valdininkų pasitikėjimas? Apie tai net negalvojau. Toks verslą kontroliuojančių institucijų skaičius tik parodo valstybės paranojišką požiūrį į verslą. Ir tai yra vienas iš atsakymų, kodėl mūsų valstybė yra ekonomiškai skurdi. Stiprios valstybės turi vieną bendrą bruožą - ten ypatingai gerbiami verslininkai ir investuotojai, t.y. visi tie, kurie kuria darbo vietas ir uždirba valstybei pinigus. O Lietuvos valstybė verslininką nustūmė į tokią poziciją, kurioje jis tampa tik objektu, kurį reikia nuolat kontroliuoti, bausti, prižiūrėti ar net nekęsti vien dėl to, kad jam pavyko gyvenime pasiekti daugiau nei kažkam kitam. Tokia valstybė, kurioje valdininkų sąmonėje verslininkas yra ne vertę kuriantis subjektas, bet neapykantos objektas, niekada nebus turtinga.
- Biudžete atskira eilute numatyta, kiek planuojama surinkti baudų. Taip išeitų, kad blogas elgesys, už kurį skiriamos baudos, - siekiamybė? Nes ir tikrintojai, anot verslininkų, į įmonę ateina su sankcijomis, o ne tam, kad pamokytų.
- Planuojamos biudžeto pajamos iš baudų verslui - posovietinių šalių reliktas. Teko su tokia praktika susidurti dirbant ir Baltarusijoje. Tačiau ten viskas vyksta truputį humaniškiau nei Lietuvoje. Ten mokesčių inspektorius susitinka su visais regiono verslininkais ir draugiškai paklausia, kiek galėtumėte šiemet sumokėti baudų, kad mes galėtume įvykdyti jų surinkimo planą. Ir tame regione dirbantys verslininkai draugiškai „susimeta“, kiek kas gali. Lietuvoje valdininkams to neužtenka. Dar būtinai reikia visas tas baudas apšviesti ugningais šou visose žiniasklaidos priemonėse. Nesvarbu, kad gal 90 proc. visų tų „šou“ pagrindas tebūna tik muilo burbulai, ir vėliau paaiškėja, kad verslininkams mesti kaltinimai tebuvo šaudymas tuščiais šoviniais.
- Verslininkai, susidūrę su visais šiais dalykais, vengia viešai dėstyti savo nuomonę. Privačiai - taip, bet „tik ne spaudai“. Iš kur ta baimė?
- Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Manau, kad baimėje pirmiausia gyvena ne verslininkai, o patys valdantieji. T.y. baimėje prarasti valdžią, baimėje prisiimti atsakomybę ir baimėje pripažinti, kad jų sukurtoje valstybės valdymo struktūroje tiesiog trūksta smegenų, kurios galėtų tokią nedidukę šalį, kaip Lietuva, pasukti klestėjimo, o ne degradacijos keliu. Todėl visa atsakomybė už jų nesusitvarkymą su savo darbu gudriai permetama verslininkams - neva žmonės gyvena blogai, nes verslininkai gobšūs, nemoka mokesčių, ar netgi todėl, kad šalyje per daug turtuolių, oligarchų ar pan. Nors tie lietuviškieji „oligarchai“ pasaulio šalių kontekste tėra tik smulkūs ar geriausiu atveju vidutiniai verslininkai. Tačiau žmonės mielai maitinami opiumu apie „kovas prieš oligarchus“, kovas „prieš žmonių išnaudojimą ir pajamų nelygybę“, tokiu būdu, per visuomenės kiršinimą, užtušuojant tikrąsias šalies skurdo priežastis.
O kai baimėje gyvena tie, kurie užima aukštus postus valdžioje, tada ta baimė automatiškai tampa vyraujančiu atributu visoje valstybėje. Verslininkai bijo represinio valstybės aparato, žmonės bijo netekti darbo, esami ir būsimi pensininkai - ateities. Žodžiu, visi, kaip kokie narkomanai, svaiginamės baimės ir kovų už savo būvį adrenalinu, užuot užsiėmę savo ir valstybės gerovės kūrimu.
- Maisto pramonės atstovus nubausti, sužlugdyti labai paprasta, statybų - taip pat, tiesiog neišduodant leidimų statyti ir pan. Ar yra tokių verslų, kurie gali jaustis tvirtai ir būti nepriklausomi nuo gąsdinimų?
- Kiekvienas Lietuvoje veikiantis verslas už nugaros turi savąją giltinę su dalgiu. Statybų kompanijos priklausomos nuo vietos valdininkų malonės. Maisto pramonė - nuo veterinarijos tarnybos. Kol ši kontroliuojanti institucija nėra visiškai savarankiška ir gali būti veikiama dažnai besikeičiančių Žemės ūkio ministerijos klerkų nuotaikų ar hormoninių pokyčių, tol maisto pramonės verslas nebus saugus. Prekybininkai po savimi turi galingą tiksinčią bombą - Konkurencijos tarnybą. Ši represinė struktūra turi galią per kelias minutes sužlugdyti visą verslą, besiremdama tik keliais kažkaip ne taip vadybininkų pasakytais žodžiais ar parašytais laiškais. Baudos - milijoninės ar net šimtamilijoninės. Žodžiu, kiekvienam - savas kryžius. Juokas juokais, bet saugiausia ir pelningiausia šiuo metu yra dirbti šešėlyje.
- Dažnai tenka girdėti, kad „jei nori prikibti, visada randa prie ko“. Ar tikrai taip yra?
- Mokestiniai įstatymai surašyti taip painiai, kad visi sprendimai yra priklausomi nuo mokesčių administratoriaus malonės. Jis bet kokį sandorį gali įvertinti vienaip, gali ir kitaip. Gali pažiūrėti ir teigiamai, gali ir apkrauti baudomis. Čia verslininkui negali padėti net patys kiečiausi teisininkai. Kai jų paprašome įvertinti sandorių rizikas, atsakymas dažniausiai būna toks: „Jei bus nurodymas iš viršaus, tai nieko padėti negalėsime.“ Būtent Lietuvos mokestiniuose įstatymuose, mano manymu, palikta spragų, kurios ir aptarnauja tuos „nurodymus iš viršaus“. Nenuostabu, kad stambesnės Lietuvos korporacijos stengiasi savo pagrindines buveines perkelti į saugesnes šalis, tuo būdu šiek tiek amortizuodamos tų „nurodymų iš viršaus“ smūgius.
- Gal situaciją pataisytų asmeninė tikrinančios institucijos atstovo atsakomybė? Nes dabar, jei verslui pateikti įtarimai nepasitvirtina, lakonišką paaiškinimą atsiunčia viešųjų ryšių skyrius, ir tuo viskas baigiasi.
- Reikia pripažinti, kad Lietuva kol kas yra ta šalis, kurioje nėra asmeninės atsakomybės instituto. Prieš rinkimus skaičiau visų partijų rinkimines programas, tačiau nė vienoje iš jų neradau nė žodžio apie šio instituto svarbą. Todėl svajones apie valdininkų asmeninę atsakomybę neribotam laikui reikia padėti į šoną ir galvoti, kaip efektyviau gintis nuo visokiausių „nurodymų iš viršaus“.
- Ar iš tiesų verslininkai dažnai tampa politinių žaidimų įrankiais, gąsdinami ir baudžiami ne dėl savo veiklos, o kad kažkas būtų „pastatytas į vietą“ ir pan.?
- Faktas, kad iš verslininkų netiesiogiai reikalaujama besąlyginio paklusnumo sistemai. Ir tai bus tol, kol šalyje nebus politinės lyderystės, t.y. kol politiniai lyderiai nesugebės žmonėms būti patrauklūs kaip šalies vizijos kūrėjai ir strateginių tikslų siekėjai. Dabar jie tesugeba savo postuose išsilaikyti tik per neapykantos kurstymą ir protingesnių už save šalies piliečių žeminimą bei jų paklusnumo sistemai įtvirtinimą.
- Ar įmanoma išsilaikyti versle be politikų „stogo“? Ar reveransų jiems nedarantis verslas nėra pasmerktas?
- Mano principas toks: geriau uždirbti mažiau, bet apsieiti be tų visų politinių stogų. Jei renkiesi bet kokį stogą, vadinasi, turi aukoti savo laisvę.
- Ką manote apie anoniminius telefonus, kai kone kiekviena tarnyba ragina skųsti, įduoti? Kaip tai veikia atmosferą visuomenėje apskritai? Ar koncernui dažnai tenka su tuo susidurti? Kiek anoniminių skundų pasiteisina?
- Anoniminius telefonus vertinu teigiamai - jie skirti vartotojų ir klientų teisėms užtikrinti. Patikrinimai pagal tuos skundus vyksta daugmaž objektyviai ir nereikia jų bijoti. Kur kas liūdniau, jei tikrintojai ateina ne su vartotojo skundu, bet, kaip minėjau, su „nurodymu iš viršaus“. Tada jokiam objektyvumui vietos jau nebelieka.
- Kodėl Lietuvoje kur kas santūriau reaguojama į pažeidimus užsienio įmonėse? Lietuvoje būti užsienio piliečiu saugiau nei savu?
- Prie užsienio įmonių „priekabiauti“ vengiama vien todėl, kad už jų nugaros stovi kitų šalių teisinės institucijos. Visiškai sutinku su tuo, kad Lietuvoje būti užsienio piliečiu saugiau.
- Visai neseniai Verslo konfederacijos vadovai lankėsi Valstybės saugumo komitete, tarp kita ko, buvo kalbama ir apie verslo ryšius su Rusija. Verslininkai sunerimę, kad jiems klijuojama „Maskvos etiketė“, kenkianti veiklai. Pažadėta jiems padėti, apsaugant verslą nuo politikų spekuliacijų. Kokią įtaką daro rusiško verslo etiketės, kiek tai kenkia?
- Nereikia bijoti jokių etikečių, nes jų klijuotojų Lietuvoje kur kas daugiau nei dirbančių verslininkų. Jei pradėsime bijoti - nebeliks laiko dirbti. Juolab dabar, kai tos „Maskvos etiketės“ tampa tiesiog sena ir pabodusia melodija. Mūsų verslui taip pat ilgą laiką buvo lipdomos panašios etiketės. Niekada į tai nereaguodavau. O kartais ir pritariamai pajuokaudavau: „Taip taip, esame Kremliaus partizaninis būrys su dešrų cechu.“
- Apskritai kodėl taip bijoma visko, kas į rytus nuo Lietuvos? Ar tikrai visur ir dėl visko kalta Rusija?
- Faktas, kad Rusija nėra mums draugiška šalis. Bet didžiausia grėsmė yra ne pati Rusija, o mūsų perdėtos ir paranojiškos baimės, neskirstant, kur yra realybė, o kur tik lakios vaizduotės vaisiai ar kurio nors politiko noras atlikti reikšmingo kovotojo prieš Rusiją vaidmenį. Ar neatsitiks taip, kad per tuos baimių burbulus mes nepamatysime tikrosios grėsmės, kai ji bus reali, o ne prifantazuota?
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą