Pakitusios realybės kontūrai

Paradoksalu, bet seniai buvo tokia intensyvi savaitė kaip šita izoliacijoje. Tiesą pasakius, aną ketvirtadienį rinkdamasi daiktus mokykloje net negalėjau įsivaizduoti, kad mano kasdienis gyvenimas skyla į negrįžtamą praeities ritmą ir visiškai nerealią ateitį, kurioje vienos nežinomybės. Visomis įmanomomis prasmėmis. Bet štai jau savaitė, tikiu, kad lygiai taip pat ateis laikas, kai rašysiu – štai jau mėnuo... duok Dieve, kad nebūtų – štai jau metai – kaip gyvename kitu ritmu, kitomis problemomis, kitais rūpesčiais. Ir suprantame, koks mūsų sukurtas pasaulis reliatyvus ir trapus.

Dabar viskas labai išsigrynina – demagogija ir imitacijos, tikra ir postais paskirta lyderystė, (ne)gebėjimas spręsti problemas, moralumas ir degradacija. Tiek aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, tiek tarp verslininkų, tiek tarp įvairaus lygio valdininkų, nuo kurių priklauso priimami sprendimai, tiek ir tarp eilinių piliečių. Vienas po kito kaip iš pamazgų vamzdžio kyla skandalai: kažkas nusipirko privatų lėktuvą, o paskui sėkmingai naudojosi situacija, kad nevykdytų įsipareigojimų; kažkas nusprendė, kad tyrimams reikia „imti pauzę“, kaip turbūt ir pauzę medikų apsaugai, kažkas vertė savo darbuotojus eiti nemokamų atostogų ir toliau dirbti namuose, kažkas sėdėjo saugiai ir toliau ,,trolino“ pildamas purvą ant tų, kurie prisiima atsakomybę ir stengiasi padėti visais įmanomais būdais, kažkas sakė, kad čia nieko baisaus, ir keliavo, net paskelbus karantiną, į viešąsias vietas būriais pasilinksminti, pabendrauti. Krizinėje situacijoje pradeda kerotis pačios didžiausios ydos.

Ir sakytum, visai nėra vilties, bet ne – tūkstančiai žmonių stačia galva neria į darbus ir padeda viskuo, ką tuo metu gali padaryti: savanoriauja, siuva kaukes, gamina apsauginę įrangą, renka lėšas ir organizuoja pagalbą medikams, kviečia į nemokamus koncertus, spektaklių peržiūras, atveria internetines prieigas knygoms, muziejams, skatina paremti mažuosius verslus aktyviai naudojantis jų paslaugomis ir taip neleidžiant bankrutuoti. Ir kiekvieną kartą girdėdama tą informaciją pagalvoju – tikrai yra dvi Lietuvos, tik jos skiriasi ne socialine padėtimi, o savo nesumeluotu moralumu.

O ką tą savaitę namuose veikė mokytojai? Neįtikėtina – mokytojai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro „lakstė“ iš vieno seminaro į kitą. Man pačiai, kartais atvirai deklaravusiai abejingumą (gal ir nemeilę) IKT, dar prieš savaitę Zoom, Moodle, Classroom, Discord, Edmodo, Quizalize ir t.t. atrodė kaip nesuprantami ir visiškai nereikalingi terminai ir reiškiniai – visada tikėjau mokytojo ir vaiko asmeniniu ryšiu, apsikabinimo galia, šypsena ar įdėmaus žvilgsnio pastaba. Tikėjau, kad joks kompiuteris niekada nepakeis žmogaus. Tuo ir dabar tikiu. Tačiau visi suprantame, kad situacija pasikeitė ir teks tą ryšį kurti pasitelkiant virtualias galimybes. Žinau, kiek lengviau yra tiems, kurie vienas ar kitas programas jau naudojo, todėl ta nuotolinio mokymo patirtis sukaupta. Bet iš to, kad kiekvieną dieną kaskart į webinarus, skirtus mokytojams, registruodavosi 4000 –12000 mokytojų, o paskui įrašus peržiūrėdavo antra tiek, aišku, kad šios dvi savaitės – naujas iššūkis visai bendruomenei. Ir jeigu šitą tekstą skaito mokytojai: webinaruose atskirai nesisveikinkime, neatsisveikinkime, nesiųskime šypsenėlių ar klausimų ne į temą (taip teršiame eterį ir lėtiname internetą tiems, kuriuos jis silpniau pasiekia), klausykime, sekime, skaitykime organizatorių informaciją komentarų skiltyje, jeigu netinka, nepatinka, tiesiog atsijunkime (kas dalyvavo, supranta, kodėl taip rašau).

Taigi mokytojams šios savaitės iššūkis buvo ne įkelta į socialinius tinklus vaikystės nuotrauka, o bandymas susigaudyti paraleliniame virtualios realybės pasaulyje. Tai labai svarbu, nes būtina užtikrinti ne tik maisto, vaistų, kultūros, bet ir mokymosi pasiekiamumą kiekvienai šeimai, kurioje yra vaikų. Ir suprasdami visa tai mokytojai tiesiog stačia galva (dabar jau besisukančia nuo informacijos gausos) nėrė į tas nepažintas erdves: iš pradžių nusibrozdino, nusivylė, vos nepaskendo, dabar jau pamažu kapstosi „šuniuku“ į paviršių. Ir nors oi dar kaip visko bus, bet pastebėjau kelis viltingus aspektus:

mokytojai tikrai atsakingai ir greitai sureagavo į absoliučiai pakitusią realybę – deda visas pastangas, kad laiku ir sklandžiai pradėtų ugdymo procesą po atostogų;

atsakomybę už mokymosi procesą, ugdymo(si) rezultatus dabartinėmis sąlygomis tikrai dalinsis mokytojas, mokinys ir jo tėvai; ir jeigu nors viena iš tų grandžių neveiks, ir kitų galimybės bus gerokai silpnesnės;

štai taip per kelias dienas be jokių išankstinių vizijų, misijų, ES finansuojamų teorinių projektų, pažaidimų galimybėmis ir imitacinių darbo ir tarimosi grupių buvo pereita prie iš esmės kitokio ugdymo. Pasirodo, galima.

Dar mūsų visų laukia be galo daug išbandymų. Ir mes visi tikrai į įprastą gyvenimo ritmą kada nors sugrįšime visai kitokia visuomenė nei išėjome. Tikiuosi ir tikiu, kad sugrįšime kaip brandi, susitelkusi ir sąmoninga bendruomenė, gebanti koncentruotis ir prisiimti asmenines atsakomybes. O ta, kita, ,,vamzdžio“ pusė tyliai kur nors kamputyje lindės ir atgailaus.