Ar įmanomas jauno žmogaus gyvenimas be svetimybių?

Agnė Valaitytė

2019-03-12 10:42

,,Mūsų tauta nuo senų senovės kentė visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą,“- dėl lietuvių kalbos likimo sielojosi žymus kalbininkas Jonas Jablonskis. Norėčiau pridurti, jog ir šiais – globalizacijos – laikais neigiamas kitų kalbų poveikis mūsų kalbai yra ne mažesnis.

Taip, kai kurie skoliniai prisitaikė prie lietuvių kalbos. Tačiau yra ir neteiktinų svetimybių arba, kitaip tariant, barbarizmų. Tai neatitinkantys bendrinės kalbos normų, turintys adekvačius pakaitalus žodžiai, atėję iš svetimų kalbų.

Pagal kilmę svetimybes galima skirstyti į slavizmus ir germanizmus.

Itin didelį poveikį lietuvių kalbai, jos formavimuisi padarė slavizmai. Pirmiausia, plito lenkų kalba įkūrus ATR, vėliau - prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos. Tikriausiai visi esate girdėję iki šiol vartojamus neteiktinus polonizmus tokius, kaip kaldra (= antklodė), plėmas (= dėmė) ar ružavas (=rausvas).

Tačiau lietuvių kalboje daugiau rusizmų. Ir tai lengvai paaiškinama: Lietuva ilgą laiką priklausė Rusijos imperijai, vėliau – Sovietų Sąjungai, buvo vykdoma ,,Rusiškų pradų atkūrimo” programa, kuria buvo uždraustas lietuviškas raštas, lietuviškos mokyklos.

Ir nors, anot žurnalisto Valdemaro Kvetkausko, ,,jaunoji karta, užaugusi per nepriklausomybės dvidešimtmetį, rusų kalbos nebemoka, bet <…> itin dažnai mąsto rusiškais stereotipais, paraidžiui išverstais į lietuvių kalba” ir perimtais iš vyresniosios kartos.

Apklausos, kurioje dalyvavo 40 Klaipėdos ,,Ąžuolyno” gimnazijos 3 klasės mokinių, duomenimis, populiariausi slavizmai jų kalboje – špargalkė (= paruoštukas), prikolas (= pokštas), tapkės (= šlepetės). Kaip jums atrodo, kodėl jaunimo kalboje tokie dažni žodžiai davai, karoče? Jie jau vartojami iš įpročio ir, atrodo, lietuviškais jų nepakeisi. Jų vartotojai, manau, sutiktų, kad be jų kai kuriems sunku sklandžiai kalbėti.

Nepaisant to, V. Kvetkauskas įsitikinęs, jog ,,lietuvišku sakiniu galima sklandžiai išreikšti kiekvieną mintį ne prasčiau nei kuria kita kalba, tik reikia atitrūkti nuo rusiško mąstymo modelio.” Vis dėlto, kaip paaiškėjo atlikus apklausą, dauguma moksleivių nors ir vartoja svetimybes, bet bent atpažįsta, kurie slavizmai nevartotini: kad kaldra yra barbarizmas suprato 57 % respondentų, ploščius – 43 %.

Taigi, kaip pastebi kalbininkas Alvydas Butkus apie barbarizmus: ,,paimamas rusiškas žodis, pridedama lietuviška galūnė (arba net tiek nepasivarginama) ir viskas”. Tačiau nevartotinos slavų kalbų svetimybės tik skurdina lietuvių kalbą. Rašytojas Kazys Saja net stebisi: ,,Tų rusicizmų dar ateina tiek, kad, atrodo, mes dar okupuoti rusų.”

Germanizmai, ko gero, į lietuvių kalbą pradėjo veržtis vėliau nei slavizmai. Vykstant globalizacijai, kultūrų kontaktui, besiplėtojant informacinėms technologijoms, anglakalbei populiariajai kultūrai ir po įstojimo į ES anglų kalba, būdama lingua franca, vis labiau išstumia gimtąją kalbą iš įvairių gyvenimo sričių.

Šį anglų kalbos plitimą pastebi ir Lietuvių kalbos katedros prof. Ineta Dabašinskienė: ,,Kalba nuolat kinta, ją veikia įvairūs procesai, taip pat ir teigiama bei neigiama kitų kalbų įtaka.

Akivaizdu, kad šie procesai skatina vienos – anglų – kalbos spartų skverbimąsi per naująsias technologijas.” Tiesą sakant, germanizmų vartojimas yra daugelio žmonių kasdienybė.

Kaip paaiškėjo atlikus apklausą, net 80 % mokinių dažniau vartoja germanizmus nei slavizmus. Remdamasi apklausos atsakymais dar galėčiau patikslinti, jog respondentai daugiausiai germanų svetimybes pastebi ir vartoja sakytinėje kalboje (59 %) bei kiek mažiau internete, socialiniuose tinkluose (41%).

Įdomu tai, kad nei vienas nesutinka anglicizmų radijuje arba televizijoje ir tai galima paaiškinti šių žiniasklaidos priemonių nepopuliarumu tarp jaunimo. Apklaustieji prisipažino, jog dažniausiai iš germanų kalbų žodžių vartoja OK (=gerai), jo (=taip), biškį (=truputį), skrolinti (=slinkti), markeris (=žymeklis).

Kai kurie iš jų (OK, jo) vartojam ekspresyvumo tikslais, o šiaip germanizmai vartojami dėl to, kad yra paprasti ir madingesni, dažnesni artimoje aplinkoje.

Be to, neigiamą germanizmų įtaką pastebi ir VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis: ,,Sovietmečiu rusų kalbą priėmėme kaip okupantų kalbą, todėl ji nekėlė tokio didelio pavojaus. Anglų kalbą priimame savanoriškai ir dažnai nejaučiame pavojaus, kurį ji kelia.”

Taigi, nors Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu šiemet Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas panaikintas, kalbos taisyklingumo reikalavimai lieka.

Ir, kad ir kaip bebūtų gaila, jauno žmogaus gyvenimas be slavų ar germanų kalbų svetimybių tėra graži svajonė.

Tačiau priešingai, turėtume didžiuotis savo kalba, nes, anot amerikiečių kalbininko Teodoro S. Trustono, ,,lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net ir už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už visas tris."