Lietuvių kalbos sąsiuvinis

Tik pamatę jo aplankalą, galėtumėte pamanyti priešingai, nes jis panašus į vikšro sugraužtą lapelį: visas skylėtas, „nukramtytais“ kraštais. Bet šis savotiškas grožis nublanksta, kai pamatai šio sąsiuvinio viršelį, ant kurio pavaizduotas žirgas, pilkai baltame fone ir baimės kupinu žvilgsniu žiūrintis į keistą, ginklą primenatį objektyvą. Atvertus šio sąsiuvinio pirmąjį puslapį, iškart akys užkliūva už šviežiai paliktos šokolado dėmės, kuri nuskraidina mintimis į nesenus prisiminimus... Skanus buvo šokoladas. Tuomet pamatai vardą ir pavardę, kurie iš tuzino sąsiuvinių padeda atskirti manąjį. Verti šio lietuvių kalbos sąsiuvinio puslapius ir jautiesi lyg meno galerijoje, kurios kiekvienas paveikslas nutapytas beprotiškomis spalvomis: kiekviena taisyklė yra apibraukta akinančiu neoniniu rašikliu, kiekviena raudono siūlo juosta atskirta paraštė yra virtusi pilkų piešinių siena. Imu manyti, kad sąsiuvinis užburtas ir kiekvieną kartą jį atvertus mano ranka nejučia ima gadinti paraštes. Jei žvilgteltumėte į mano sąsiuvinį iš šono, galėtumėte pamanyti, jog žvelgiate į audringą, nerimstančią jūrą, nes nuo pastovaus rašiklio spaudimo ir išsiliejusio rašalo jo lapai susiraukšlėjo ir susibangavo.

Man būtų sunku išsiskirti su šiuo lietuvių kalbos sąsiuviniu, nes su kiekvienu susiraukšlėjusiu lapu, su kiekviena išpaišyta parašte, aš prisimenu savo jausmus ir išgyvenimus, kuriuos jaučiau tai rašydama ar braukydama. Ta netvarka mane įkvepia rašant rašinėlius, diktantus, padeda pasisemti žinių, neklysti.