Kam žmogui duota vaizduotė?

Žmogaus vaizduotė – stebinantis dalykas, lydintis mus kiekvieną dieną. Kaskart, žiūrėdami filmą ar skaitydami knygą, savo pasąmonėje matome aprašytus veikėjus ar įsivaizduojame save filmo herojaus vietoje. Mintyse apgalvojame ir įsivaizduojame situacijas, kurios galėtų įvykti ateityje, ir sukuriame veiksmų planą, pagal kurį atitinkamai reaguosime į susiklosčiusią situaciją. Vaizduotė yra neatskiriama vidinio pasaulio dalis, kuria tinkamai pasinaudoję galime daryti ir kurti dalykus, kurie kažkada atrodė neįmanomi.

Galima teigti, jog vaizduotė žmogui duota tam, kad padėtų jam siekti užsibrėžtų tikslų, suteiktų drąsos. Neretai nutinka taip, jog ilgai galvoję apie tam tikrą mūsų laukiantį išbandymą ir įsivaizdavę jį pasąmonėje, suvokiame, kad tas išbandymas ne toks ir baisus. Mintyse pasiruošiame, padrąsiname save ir įsitikiname, jog esame pajėgūs jį įveikti. Kiekvienas gyvenime susiduria su situacija, kuomet vienintelės į galvą lendančios mintys yra susijusios su mūsų nepajėgumu ir nesėkme, kuomet atrodo, jog verčiau jau pasiduoti nei bandyti siekti tikslo. Apie tokį sudėtingą tikslo siekimą rašė XX a. lietuvių prozininkas Vincas Mykolaitis -Putinas savo romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris įstojęs į kunigų seminariją suvokia, jog tikrasis jo pašaukimas tikrai nėra kunigystė – jo širdyje glūdi meilė tik rašymui. Ilgai kovojęs pats su savimi, Liudas Vasaris nusprendžia savo gyvenimą paskirti rašymui ir daugiau savęs su kunigų luomu nebesieti. Tokį pagrindinio veikėjo sprendimą lėmė ir gyvenimas svečioje šalyje, ir pažintis su jį įkvėpusiais žmonėmis, tačiau ne ką mažiau įtakos jam darė ir jo paties vaizduotėje tūnojusi mintis, kad jo gyvenimo pašaukimas yra rašymas, kuri galiausiai Liudui Vasariui padėjo tą tikslą pasiekti.

Taip pat vaizduotė padeda žmogui nors trumpam pamiršti jį supančias negandas. Dažnai, išgyvendami sudėtingas situacijas, tiesiog trokštame nors akimirkai nuo jų pasprukti ir atsidurti ten, kur vyrauja gėris. Laimę ir gėrį, nors ir netikrus, galime susikurti savo visagalėje vaizduotėje. Jie, žinoma, realios situacijos neištaisys, tačiau padės žmogui lengviau išgyventi tą sunkų ir chaotišką laikotarpį, laukti geresnių laikų. Galbūt naivu mąstyti, jog mūsų galvoje sukurti scenarijai padės įveikti sunkumus, bet nepaneigiamu faktu išlieka tai, kad žmogaus pasąmonė – viena galingiausių mūsų esybės dalių, o iš jos kylanti vaizduotė tikrai gelbėja žmogų kritinėse situacijose. Ypatingą vaizduotės galią aprašo XIX-XX a. lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas savo apysakoje „Liūdna pasaka“. Į daug aukų pareikalavusį 1863-1864 m. sukilimą išsiruošęs eiti Petras Banys puikiai suvokė, kokie pavojai jo laukė. Tačiau jo vaizduotėje sukurtas vaizdinys, kuriame Petras ir jo žmona Juozapota gyvena laisvi, sukūrę šeimą, mylintys ir laimingi, užgožė visas negandas ir aplink tvyrojusią įtampą dėl sukilimo. Petras troško tik gero savo šeimai ir kovoti išėjo suvokdamas visus pavojus, tačiau širdyje jausdamas ugnelę dėl vaizduotėje susikurtos šviesios ateities. Taigi vaizduotės galia pastebima ne tik realiame gyvenime, bet ir įvairiuose kūriniuose – ji padeda žmogui susikurti trokštamos ateities vaizdinį bei pasprukti nuo įtampos.

Apibendrinant galima teigti, jog be vaizduotės mūsų gyvenimas būtų itin nykus ir nuobodus. Būtent vaizduotė įneša spalvų ir naujų potyrių, verčia žmogų išlipti iš savo komforto zonos, siekti tikslų bei pamiršti jį supantį blogį. Mūsų vaizduotė labai galinga, tereikia mokėti ja pasinaudoti.