Kaip priimamas visuomenėje atviras žmogus? (A.Kamiu, V.Mykolaitis-Putinas)

,,Atvirumas ne suartina žmones, o juos skiria, tolina vieną nuo kito. Juk būdamas atviras, žmogus kaip į tunelį eina gilyn į save; tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesupranta leistis iš paskos“,- teigia lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kartais žmogaus atvirumas yra vadinamas nuoširdumu, kartais – maištu. Įvairūs likimai ištinka žmones, kurie pasižymi tokia savybe – nuo pasmerkimo iki liaupsinimo, nuo neigiamo visuomenės požiūrio į labai teigiamą. Taigi, kaip atviras žmogus yra pripažįstamas aplinkinių?

Galima būtų pradėti nuo to, kad atvirumas dažnai tampa žmogaus išsilaisvinimo, savęs suradimo priežastimi, todėl kartais tokie asmenys yra įvertinami teigiamai kai kuriuose gyventojų sluoksniuose. Žmogus gali įvairiai save realizuoti, juk yra tiek daug įvairių sričių, pradedant menu ir baigiant politika ar religija. Asmuo, atvirai reikšdamas savo poziciją neretai yra vadinamas eretiku, bet tik ne M. Liuteris, gyvenęs XV-XVIa., kurio protestantizmo idėjas palaikė milijonai žmonių visoje Vokietijoje. Liuteris buvo kunigas ir pasipiktinęs tuo metu paplitusiu indulgencijų pardavinėjimu jis paskelbė 95 tezes, kurios greitai išplito visoje šalyje. Tačiau jis nebuvo pasmerktas visuomenės, kas įrodoma tuo, kad tuometinis popiežius Leonas X netgi paskyrė jį kardinolu, o iki šiandien liuteronizmas yra labai paplitusi konfesija visame pasaulyje. Manau, kad aplinkinių požiūrį į bandantį išsilaisvinti žmogų puikiai pavaizduoja XXa. modernistas, simbolistas, dėstytojas, visuomenės veikėjas Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas baigė Seinų kunigų seminariją, bet ėmęs tolti nuo dvasininkų luomo, atsisakė kunigystės, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba. Jo ekskomunikaciją skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Dėl šios patirties rašytojas galėjo išleisti intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Vienas iš motyvų romane yra savęs ieškojimas einant skaudžių apsiprendimų keliu. Vos tik romanas pasirodė, jis sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių dėl pernelyg atviro ir drąsaus kunigų luomo vaizdavimo, o kiti gyrė romaną kaip naują reiškinį lietuvių literatūroje. Trečiojoje romano dalyje, kuri ne veltui pavadinta „Išsivadavimas“, būtent ir kalbama apie Liudo Vasario išsivadavimą nuo kunigystės, savęs kaip poeto suvokimą. Protagonistas supranta, kad asketiška laikysena kaip kunigų Ramučio ir Šlavantų tėvelio jam yra nepriimtina, o dirbdamas katalikų gimnazijoje jaučiasi kaip melagis prieš jaunus žmones, todėl pasikalbėjęs su tėvu Severinu galutinai nutaria nebebūti kunigu. Dauguma žmonių, pavyzdžiui, jo mylimoji Auksė ar Liucija, kunigas Stripaitis, pritarė tokiam poelgiui, nes Vasaris jau buvo visuomenėje pripažintas kaip poetas. Šiandieniniame pasaulyje toks poelgis netgi nebūtų kritikuojamas, nes žmogui pritrūko pašaukimo, toks yra jo pasirinkimas, taip asmuo surado savo kelią. Taigi, visuomenėje atviras žmogus kartais yra vertinamas aplinkinių teigiamai ir dėl savo požiūrio ar darbų nėra smerkiamas.

Būna ir taip, kad žmogus kartais tik tapęs abejingu visuomenės priimtoms normoms, nesilaikantis įprastų taisyklių, yra pasmerkiamas kitų. Galbūt taip yra todėl, kad asmuo nebėra priklausomas nuo tam tikrų nustatytų visuomenės normų, jis gali laužyti savo susikurtas taisykles ar valdžios sukurtus įstatymus, kurie yra nepriimtini. Seniau atvirai reiškę savo įsitikinimus žmonės buvo persekiojami, vadinti melagiais. Taip nutiko daugeliui mokslininkų, gyvenusių viduramžiais, kurie atrasdami nauja, darydami tyrimus priešinosi įstatymams, skelbė savo idėjas ir už tai buvo nesuprasti, pasmerkti visuomenės. Puikus to pavyzdys yra italų astronomas Galilėjas Galilėjus, kurio žymioji frazė „O vis (500žodžių) dėlto ji sukas!“ yra žinoma visame pasaulyje. Mokslininkas ją pasakė po to, kai spaudžiamas inkvizicijos buvo priverstas viešai atsisakyti savo požiūrio, kad Žemė sukasi apie Saulę, o ne atvirkščiai. Savo darbais jis užsitraukė katalikų bažnyčios nemalonę. Nors tai buvo XVIa., tačiau literatūroje autoriai nagrinėja šią temą iki pat mūsų laikų. Štai XXa. vidurio katastrofų literatūros prancūzų rašytojas Alberas Kamiu romane „Svetimas“ analizuoja visuomenės požiūrį į atvirą sau ir aplinkiniams, siekiantį gyventi teisingai ir neapsimetinėti, vengiantį meluoti žmogų. Kamiu teigė, kad kiekvienas rašytojas turi tarnauti tiesai ir laisvei, kad kitiems parodytų savo amato kilnumą ir didybę. Todėl jo romane pagrindinis veikėjas Merso yra vaizduojamas labai tiesmukai, parodomas jo šaltumas ir abejingumas visuomenės normoms. Juk visi žmonės yra įsprausti į tam tikras elgesio taisykles, o Merso jau tapo abejingas gyvenimui dėl jo monotoniškumo. Merso nesielgia kaip kiti: per motinos laidotuves jis neverkia, draugai jam yra visiškai vienodai, meilė yra nesvarbi. Nužudęs žmogų, yra priverstas dalyvauti teisme, tačiau ten nuteisiamas visuomenės ne už žmogžudystę, bet už buvimą kitokiu, o prokuroras pareiškia, kad tokiam žmogui nėra vietos visuomenėje, vadinasi, jį pasmerkia mirties bausme tik dėl savo įsitikinimų parodymo. Gerai pagalvojus, juk mes laidotuvėse neverkiantį žmogų irgi vadiname keistuoliu, savo viduje pasmerkiame šiek tiek, kad jis nerodo jausmų, net nesusimąstę, kodėl taip yra. Todėl galima teigti, kad to, kuris nesilaiko nustatytų normų, yra kitoks, dauguma nepripažįsta.

Galima daryti išvadą, kad kartais žmogus, ieškantis savo kelio, įrodantis savo įsitikinimus yra vertinamas teigiamai kai kurių visuomenės grupių, nes jo principai ar darbai yra vertinami kitų, o tas, kuris nesilaiko nustytų taisyklių, neretai yra smerkiamas, vertinamas neigiamai, nes neatspindi tuometinės visuomenės situacijos ir suformuotos nuomonės. Skirtingu istoriniu laikotarpiu atviri, nuoširdūs, nevengiantys būti kitokie asmenys buvo vertinami skirtingai, o dabar pasaulis yra daug laisvesnis, nei, sakykime, prieš penkis šimtmečius, kai bet koks viešas pasisakymas buvo netoleruojamas. Viskas keičiasi dėl technologijų, naujų atradimų, tad neaišku, ar abejingumas neišplis vėliau visame pasaulyje ir bus smerkiami jausmingi žmonės, o gal nutiks priešingai?