Kai "veža" etnokultūra

Žmogus buvo verčiamas kraustytis į miestą, o kaimai virto laukais. Matome, kad žmonės susvetimėjo, o kai nelieka tarpusavio ryšio, sudėtinga perduoti ir tradicijas. Turime skaudžią penkiasdešimties metų patirtį, kuomet tautiškumas buvo praradęs savo vertę. Anot Ričardo Gavelio, buvo stengiamasi nukirsti šaknis, išdeginti jas chemikalais, protezais pakeisti smegenis ir, kad kaip būtų gaila, totalitarinei sistemai iš dalies pavyko tai padaryti.

Greitai bus trisdešimt metų, kai gyvename atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, bet neretam dėvėti tautinį kostiumą yra gėda, todėl man džiugu, kad vyksta tokie renginiai, kurie jauną žmogų skatina susimąstyti apie etnokultūrą.

Lapkričio 28 d. Klaipėdos "Aukuro" gimnazijoje vyko sąspietis "Etno veža". Jo metu buvo rengiamos įvairios veiklos: dvyliktokai žaidė literatūrinį žaidimą "Tautinukas", atskirų klasių bendruomenės domėjosi advento tradicijomis ir dūzgė kūrybinėse dirbtuvėse pindamos vainikus, buvo surengta etninei kultūrai skirta viktorina. Prie jos ir norisi stabtelti. Jos metu koncertavo svečiai iš Klaipėdos "Smeltės" progimnazijos - folkloro kolektyvas "Smeltužė". Kolektyvas išsiskyrė Mažosios Lietuvos tautiniais rūbais. Mergaitės buvo įmantriai susipynusios plaukus, ant baltų marškinių dėvėjo įvairių spalvų liemenes, aplink juosmenį turėjo apsirišusios juostelę, prie kurios tvirtinosi delmonas - išskirtinai tik Mažosios Lietuvos kraštui būdinga kišenė, kurioje moterys laikydavo pinigus, raktus, nosinaitę.

Sužinojome, jog merginos stengdavosi kaip įmanoma gražiau išsiuvinėti savo delmoną, kad atkreiptų vaikinų dėmesį: labai jaunos siuvinėjo savo gimimo metus, o vyresnės moterys, bet dar neturinčios vyro, gudraudavo ir išsiuvinėdavo ne savo gimimo metus, o delmono pasiuvimo datą.

Šiais laikais prijuostę įprasta naudoti virtuvėje, o anksčiau tai buvo kostiumo, kuriuo lietuvininkai puošdavosi tik per dideles šventes, dalis.

Berniukai pademonstravo, kaip puošėsi vyrai: dėvėjo skrybėles, ant baltų marškinių nešiojo rudos arba kitos tamsios spalvos liemenes, mūvėjo rudas arba juodas kelnes, avėjo aulinius batus. Aiškiai supratome, kad vyrų apranga Mažosios Lietuvos krašte įprastai būdavo tamsių spalvų.

Taip pat folkloro kolektyvo vadovė Raimonda Milašienė klausinėjo lietuvininkų tarmės žodžių reikšmių. Daugumai moksleivių kai kurie tarmiški žodžiai kėlė juoką, nes jaunimas tokių žodžių nebevartoja. Po leksinių klausimų "Smeltužė" pakvietė šokti ir gimnazistus. Lietuvių liaudies šokiai "smeltužiukus" ir išdrįsusius pašokti kartu "aukuriečius" sujungė į vieną ir linksmą būrį.

Po to buvo rimtoji dalis - viktorina. Gimnazistai dirbo grupėmis. Tiems, kurie atidžiai klausėsi, ką pasakojo folkloro kolektyvo vadovė, viktorinoje sekėsi geriau, nes buvo klausimų, kurių atsakymus buvo galima išgirsti drabužių, šokių, dainų, pristatyme. Jei į mįsles atsakymai buvo rasti pakankamai greitai, tai susidūrus su senovinių daiktų pavadinimais iškilo sunkumų. Gerai, kad gelbėjo kūrybiškumas.

Apibendrindamas tos dienos veiklas, galiu pasakyti, jog mes netapome "belyčiais sliekais", nevertinančiais savo tradicijų, kultūros, nesuvokiančiais savo išskirtinumo globalėjančioje visuomenėje, nes mokiniai noriai stebėjo svečių iš progimnazijos pasirodymą, patys prisijungė pašokti, nekantravo sužinoti atsakymus į viktorinoje jiems pateiktus klausimus. Žiūrovai iš renginio išėjo pasisėmę svarbių ir neįkainojamų žinių apie savo krašto palikimą ir jo vertę.