Ką man reiškia laisvė?

... užsilipu ant savo dviračio ir pasileidžiu žvyruotu takeliu tolyn link jūros. Mano ilgi banguoti plaukai lieka kažkur už manęs. Smulkios duobutės, esančios ant kelio, stipriai krato dviratį, mane pačią ir mano mintis. Jau tuoj tuoj pralėksiu pro senąsias Karklės kapinaites ir sustosiu savo mėgstamoje vietoje. Čia nebūna žmonių, todėl ir atskubu, kai tik noriu pabūti vienui viena. Stoviu ir žiūriu į jūrą, bėgančią į horizontą. Kokia ji didelė... Lyg jaunas šunytis kiekvieną kartą pribėga palaižyti man kojų ir pasileidžia kažkur tolyn. Nesulaikysi jos. Kokia ji laisva... Ir aš tokia pati kaip jūra. Vėjas išpučia sunkias ir niūrias mintis iš mano galvos. Dabar jaučiuosi lengva it pienės pūkas. Atrodo, kad stipresnis vėjelis palies mane ir nuneš tiesiai į vandenį, o iš ten į tolimąjį horizontą...

Tai patys nuostabiausi momentai mano gyvenime. Esu smiltelė, išpustyta vėjo. Esu laisva nuo blogų minčių, pykčio, nerimo ir baimės. Esu tarsi ta švari balta lenta, kurią gyvenimas pasiruošęs užpildyti naujomis spalvomis. Tad sustabdau akimirksnį ir mėgaujuosi vėjo ir jūros bangų dovanota laisve. Taip gera būti laisvai! Taip gera suvokti, kad nieko ir nėra brangiau už šį jausmą.

Gerai suprantu, kad laisvė prasideda mano viduje. Ar gali kalbėti apie laisvę, jeigu jautiesi suvaržytas blogų emocijų, pykčio, neapykantos, keršto? Ne. Žvelgiu plačiai atmerktomis akimis į pasaulį... Tarsi kino juostoje keičiasi vaizdiniai. Skubame, lekiame, pykstame, kariaujame, pavargstame, sergame, mirštame... Pamirštame patį svarbiausią savo gyvenimo tikslą – džiaugtis pačiu gyvenimu. O tikrąjį gyvenimo grožį ir džiaugsmą pajuntame tik būdami laisvi.

Dažniau turėtume įsiklausyti į mažų vaikų mintis. Stebiu savo devynmetį brolį. Jis nėra geriausias mokinys klasėje, bet aš žaviuosi jo vidine laisve. Jis niekuomet nesirinks testo atsakymo iš kelių galimų variantų. „Be ko negali gyventi paukščiai?“- galėtų sau pažymėti „be oro“, „be vandens“, bet, kaip sako jis, tai nėra pilnas atsakymas. Savo kaire ranka ir tokiomis didelėmis ir kreivomis raidėmis išvedžioja dar vieną variantą – „be namų“ ir pažymi būtent jį. Taško už šį klausimą jis negauna, bet jam tai nelabai ir svarbu. Jam ramu, kad jis parašė tai, ką galvoja. Jam laisvė – nemeluoti sau, sakyti tiesą tokią, kokią jis supranta. Ir taip daro visi vaikai, kol mes patys savo pavyzdžiu išmokome juos elgtis kitaip.

Manau, kad būti laisviems yra kiekvieno iš mūsų prigimtinė teisė, įgyta gimstant ir nepriklausoma nei nuo pilietybės, nei nuo kitų aplinkybių. Žinoma, kartu laisvė yra didelė atsakomybė. Svarbu, kad mūsų minčių ir veiksmų laisvė nežemintų, neskriaustų kitų žmonių. Mes esame skirtingi, ir mūsų laisvės samprata skiriasi, bet turime gerai suprasti, kad niekada nesijausime laisvi, tyčiodamiesi iš kitų. Valdžia, pinigai, rodos, turėtų suteikti žmogui daug daugiau galimybių, bet iš tikrųjų pinigai ir valdžia labai stipriai apriboja žmogaus laisvę, o meilė ir užuojauta suteikia daug daugiau galimybių skleistis laisvės sparnams.

Aš tikrai gerai suprantu, kas yra laisvė, bet man nėra lengva atsakyti, ką ji man reiškia. Man jau keturiolika. Gimiau šalyje, kuri yra laisva. Niekada nesijaučiu žeminama. Visada drąsiai reiškiu savo nuomonę. Nebijau pastovėti už save ar apginti silpnesnį. Kartais mėgstu išsiskirti savo apranga, kartais savo rankas išmarginu mažais paveikslėliais, kurie man primena tatuiruotes. Būtent dėl šių piešinėlių lieku nesuprasta savo tėvų, nors šiaip tėveliai gana tolerantiški.

Jeigu galva plyšta nuo blogų minčių, galiu užsidaryti savo kambaryje ir paskęsti šokyje. Juo išreiškiu savo emocijas ir išgyvenimus. Šokdama jaučiuosi tokia laiminga. Galiu suklysti, galiu nukristi, bet svarbiausia, kad šokiu perteikiu savo laisvę.

Ar galėčiau gyventi, jeigu tokios pasirinkimo, mąstymo bei veiksmų laisvės neturėčiau? Ne, negalėčiau. Vadinasi, laisvė mano gyvenime yra labai svarbi. Ji man reikalinga kaip oras, kuriuo kvėpuoju, kaip vanduo, kurį geriu. Ji neatsiejama mano dalis.

Tikriausiai tą siekį – būti laisva aš paveldėjau iš savo tėvų, o jie iš mano senelių. Dažnai prašau jų, kad pasidalintų savo prisiminimais iš tų laikų, kai jie turėjo tik vieną galimybę – laisvai tyliai pasvajoti, o visos kitos laisvės išraiškos buvo griežtai uždraustos. Prisimenu, kai mama man pasakojo, kaip ji įsigydavo knygų, kurių, deja, būdavo labai mažai. Knygynuose ji pirkdavo loterijos bilietėlius, kuriuos iškeisdavo į knygas. Žinau, kad tais laikais visose parduotuvėse nutįsdavo didžiulės eilės, o prekių įvairovės jokios nebuvo, bet žmonės vis tiek norėjo ir pasipuošti, ir pasilinksminti. Mano mama savo sesei net išleistuvių suknelę rankomis pasiuvo. Ir tokią gražią, kad ir aš pati dažnai ją pasimatuoju ir atsargiai vėl pakabinu į spintą. Labai norėčiau ja pasipuošti savo išleistuvių dieną. Mano tėtis pirmuosius džinsus nusipirko būdamas šešiolikos metų. Jis visą vasarą dirbo ivairius darbus ir taupė pinigus savo svajonei. Džiaugiuosi, kad mano tėvai, mano seneliai nepamiršo svajoti, visuomet tikėjo, kad ateis ta diena, kuri pakeis jų gyvenimą ir kuri padovanos visiškai kitokį gyvenimą jų vaikams. Džiaugiuosi, kad ir tokiomis sunkiomis gyvenimo sąlygomis, jie neprarado noro kurti, domėtis tuo, kas gražu, rado būdų, kaip tobulėti. Dėl visų tų žmonių, kurie pasiaukojo, kurie iškovojo mums laisvę, turime ją branginti ir saugoti. Lenkiu galvą prieš juos visus. Jie padovanojo mums laisvę, o mes turime ją perduoti tolimesnėms kartoms.

Lenkiu galvą prieš visus žmones, kurie būtent šiuo metu ir kyla į kovą už savo laisvę. Jų yra daug ir jie žymiai drąsesni už tuos, kurie grasindami valdžia, bando išsaugoti savo pozicijas. Tikrai gaila ir pikta, kai matai, kad prieš taikius gyventojus, kurie nori to, kas jiems priklauso, kyla ginkluoti kariai. Bet laisvės troškimo atkištu ginklu ar gumine lazda nenumalšinsi. Žmonės yra sąmoningi ir, jeigu jie nori būti laisvi, jie tokie ir bus.

Dažnai pagalvoju, kaip elgčiausi aš, jei mano/mūsų laisvei iškiltų pavojus. Be jokių išvedžiojimų galiu pasakyti, kad padaryčiau tą patį, ką padarė mano tėvai tą lemtingąjį sausį. Niekas negali iš mūsų atimti mūsų laisvės. Ir būtent šių metų įvykiai pasaulyje mane privertė stipriai susimąstyti, ką man reiškia laisvė, ir ar mes tikrai darome viską, kad laisvę išsaugotume.

Grįžtu iš savo pamąstymų į Karklės kaimelį. Čia taip skaniai kvepia gubojos, aplipusios bitėmis. Net mūsų jūra turi savo kvapą, kurio nesupainiosiu nei su viena pasaulio jūra. Mano tėvai sako, kad pasaulis tapo spalvotas, kai mes atgavome savo laisvę. Pasikeitė žmonės, jų apranga, išgražėjo mūsų miestai ir miesteliai. O kokie laimingi ir išdidūs būname mes, laikydami rankose savo laisvės trispalves. Mes esame stiprūs, kai esame visi kartu.Tik būdami vieningi, puoselėdami savo papročius, nepamiršdami didingos ir sunkios praeities, mes sugebėsime išsaugoti savo laisvę ir perduoti ją kartu su visa jos istorija ateities kartoms.