Žmogus ir gamta
Kiek daug, žmogau, tu padarei!
Kiek tavo ryžtas vertas?
Saulutę graudinai
Ir žemę džiovinai!
Bet tau to buvo negana –
Nusprendei nužudyti tu staiga
Daug medžių paklusnių,
Kurie atsidavė laisvai.
Mediena buvo paklusni
Ir nesipriešino nė kiek.
Žmogau, bet aš juk gi žinau,
Kad skausmo daug patyrė jie.
Tu nesustojai nė trumpam
Išvysti savo aukų kraujo.
Tu pagalvojai tik: „Cha, šią žiemą nesušalsiu!“
Bet nežinojai tu, kad nuskriaustiesiems jau gana!
Kankintis ir kentėti
Kaip paukščiui pakirptais sparnais.
Tai susimokė nuskriaustieji pamokyt žmogų tą kenkėją.
Saulutė švietė, šildė, gaubė,
Žmogaus pasaulis visas gaudė
Nuo saulės suteiktos žaros.
Žolelė pyko, geltonavo, rūko,
Medeliai krypo, raizgaliojos, krūpo.
Net dangui pikta pasidarė,
Žaibais jis svaidės kaip nelaisvėn paimta kumelė!
Žmogus nebekovojo su gamta,
Suprato klydęs ir staiga
Atpirko nuodėmes baisias
Gerais darbais
Ir medžiais pasodintais.
Ir atleido jam tada gamta
Supratus, kad laimėjo!
***
Draugystė – perlas
Draugystė – tai mūsų širdžių perlas,
Kuris mums gyvenime svarbus
Lyg saulė, mėnuo ir lietus,
Kuris sušildo ir nuplauna
Mūsų nuodėmes ir prasikaltimus,
Kuris atleidžia mūsų nusižengimus.
Draugystė leidžia mums užsisvajoti
Ir kartais netgi paskrajoti,
Nes kai esi gerų draugų būry,
Jokia nelaimė nebaisi!
Kai turi tikrų draugų, gali pasipasakoti su kaupu,
Gali jiems pasakyti, kas baisu ir ko tu nori iš tiesų.
Rašyti komentarą