Justė Karolytė. Eilėraščiai

Žmogus ir gamta

Kiek daug, žmogau, tu padarei!

Kiek tavo ryžtas vertas?

Saulutę graudinai

Ir žemę džiovinai!

Bet tau to buvo negana –

Nusprendei nužudyti tu staiga

Daug medžių paklusnių,

Kurie atsidavė laisvai.

Mediena buvo paklusni

Ir nesipriešino nė kiek.

Žmogau, bet aš juk gi žinau,

Kad skausmo daug patyrė jie.

Tu nesustojai nė trumpam

Išvysti savo aukų kraujo.

Tu pagalvojai tik: „Cha, šią žiemą nesušalsiu!“

Bet nežinojai tu, kad nuskriaustiesiems jau gana!

Kankintis ir kentėti

Kaip paukščiui pakirptais sparnais.

Tai susimokė nuskriaustieji pamokyt žmogų tą kenkėją.

Saulutė švietė, šildė, gaubė,

Žmogaus pasaulis visas gaudė

Nuo saulės suteiktos žaros.

Žolelė pyko, geltonavo, rūko,

Medeliai krypo, raizgaliojos, krūpo.

Net dangui pikta pasidarė,

Žaibais jis svaidės kaip nelaisvėn paimta kumelė!

Žmogus nebekovojo su gamta,

Suprato klydęs ir staiga

Atpirko nuodėmes baisias

Gerais darbais

Ir medžiais pasodintais.

Ir atleido jam tada gamta

Supratus, kad laimėjo!

***

Draugystė – perlas

Draugystė – tai mūsų širdžių perlas,

Kuris mums gyvenime svarbus

Lyg saulė, mėnuo ir lietus,

Kuris sušildo ir nuplauna

Mūsų nuodėmes ir prasikaltimus,

Kuris atleidžia mūsų nusižengimus.

Draugystė leidžia mums užsisvajoti

Ir kartais netgi paskrajoti,

Nes kai esi gerų draugų būry,

Jokia nelaimė nebaisi!

Kai turi tikrų draugų, gali pasipasakoti su kaupu,

Gali jiems pasakyti, kas baisu ir ko tu nori iš tiesų.