Istorijos krislas apie karą menančius griuvėsius

Neseniai teko skaityti E. M. Remarko romaną „Trys draugai“, kuriame kalbama apie žmones, dalyvavusius Pirmajame pasauliniame kare ir negalėjusius pamiršti buvusių įvykių žiaurumo, apie tai, kokias žaizdas sieloje padarė netektys ir susvyravusi vertybių sistema. Man, besidominčiam istorija, tai darkart priminė, kad joks karas nepraeina be pėdsakų. Žmones skaudina draugų, bendražygių, artimųjų praradimai, miestus ir valstybes paženklina karo statiniais ir griuvėsiais. Ne išimtis Klaipėda ir jos kraštas.

Galvodamas apie tai, kad dažnas mano bendraamžis apie istoriją ir seniau vykusias karines batalijas susimąsto retai, noriu priminti, kokie įnirtingi mūšiai turėjo vykti Klaipėdoje bei Kuršių nerijos miškuose Vokietijai kovojant su  Raudonąja armija, jei apie tai byloja iki šiol išlikusios viena ant kitos išmuštos duobės, vieni šalia kitų išrausti apkasai, dar šiandien randamos sviedinio skeveldros. Miško gilumoje galima sutikti ne tik miško žvėrių, bet atrasti iš tolo šviečiančias bunkerio betono sienas.

Karą mena mieste likę griuvėsiai

1939 m. kovo 23 dieną kartu su Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio atvykimu į Klaipėdos kraštą grėsmingai įžengė Trečiojo Reicho kareiviai. Po fiurerio apsilankymo Klaipėdoje jau 1939 m. birželio 10 dieną  buvo išleistas įsakymas aplink miestą pastatyti artilerijos baterijas. Nuo 1939 m. iki  1944 m. vyko bunkerių gynybinės sienos statyba. Iš viso buvo pastatyti  aštuoni miesto bei oro gynybai skirti bunkeriai. Taip pat Klaipėdoje šalia Kiaulės nugaros buvo pastatyta ir Dvidešimt ketvirtosios flotilės povandeninių laivų mokomoji bazė.  Yra to laiko nuotraukų, kur vaizduojami povandeniniai laivai su įgula, fone matosi Klaipėdos elingas. Pačiame uoste yra išlikęs vienas artefaktas - knechtas, kuris byloja, jog  čia galėjo stovėti povandeniniai laivai. Turėdama priešlėktuvines artilerijos baterijas ir povandenių laivų bazę,  Klaipėda buvo apginkluota „lig pat ausų“ ir karo metu uostas tapo vienu svarbiausiu vokiečių logistikos punktu, net buvo suteiktas tvirtovės statutas. Po karo, kai vokiečių kariuomenė buvo išvyta iš Klaipėdos ir atsibeldė Raudonoji armija, dalis vokiečių bunkerių buvo paversti pasieniui kontroliuoti tinkamais. Tačiau Raudonoji armija naikino beveik viską, kas buvo palikta vokiečių. Žinoma, dalis bunkerių buvo specialiai apgadinta arba susprogdinta pačių vokiečių, kad  rusų kariuomenė negalėtų pasinaudoti palikimu.

Kai Lietuva atsikovojo nepriklausomybę, visi Klaipėdoje buvę priešlėktuviniai bunkeriai buvo palikti likimo valiai. Metalo vagys galėjo praturtėti, smalsuoliai vaikai palandžioti ir pažiūrėti, kokios įrangos paliko vokiečių ir Raudonosios armijos kariuomenės, o kai kuriems benamiams tai tapo prieglobsčiu. Dabartinė šių bunkerių išvaizda yra labai bloga. Vieni užversti žemių krūva, šiukšlėmis, kitus tiesiog užpustė smėlio smiltys, dar šalia kitų išdygo nuosavi namai taip sugadindami jų išvaizdą arba išvis sunaikindami dalį bunkerio. Bet keletui pavyko išlikti iki šiol. Pavyzdžiui, Kukuliškių kaime šalia Girulių įsikūrusiai baterijai „Memel Nord“ ar Kuršių nerijoje esantiems gynybiniams įtvirtinimams laikas buvo gailestingesnis. 

Kuršių nerijoje ne vien unikalios kopos...

Visas Kuršių nerijoje pastatytas kompleksas  „Schweinsrücken“ galėjo funkcionuoti autonominiu būdu. Bunkeryje buvo įrengtos kariškiams skirtos miegamosios patalpos, dušinės,  tualetai, vandens rezervuarai, generatorių patalpos, šaudmenų kazematai. Vokiečiai ten turėjo net autonominį šildymą, elektrą, oro slėgio reguliavimo sistemą. Vienoje patalpoje buvo įrengta net operacinė. Buvo viskas, ko reikia patogiam gyvenimui.

Net dabar išlikęs šaudmenų arsenalas išsiskiria savo vidaus dizainu. Yra keturios didžiosios patalpos, kurios sujungtos trijų eilių arkinėmis durų angomis. Aplink Klaipėdą tai vienintelis toks požeminis šaudmenų sandėliavimo statinys, kuriame tokios formos angos. Į Smiltynės priešlėktuvinius bunkerius  buvo sumontuoti tuo metu patys galingiausi priešlėktuviniai pabūklai – 12,8 cm kalibro „Flak 40“, galėję naikinti tiek žemės, tiek jūros taikinius 20 km spinduliu. Vienas įdomus faktas apie priešlėktuvinius pabūklus - numušti vienam priešo lėktuvui reikėdavo iššauti apie 1000 sviedinių. Tad buvo šaudoma uždelsto sprogimo sviediniais kuo arčiau objekto, kad viršuj sprogusio sviedinio skeveldros sužeistų priešo lėktuvą nepataisomai arba pridarytų labai daug žalos. Todėl visos priešlėktuvinės baterijos bei pabūklai buvo skirti „užkurti gerą pirtį“ oro erdvėje, kad priešai nepraskristų pro sprogstančių skeveldrų lietų ir nenumestų bombų ant  Klaipėdos mieste stovinčių namų. Daugelis priešininkų, iš tolo pamatę skeveldrų sieną, visus artilerijos sviedinius išmesdavo į jūrą ir skrisdavo kuo toliau nuo šios pragariškos gynybinės linijos. Visos Klaipėdoje buvusios oro erdvei skirtos priešlėktuvinės baterijos 1944 m. spalį Klaipėdai padėjo atsilaikyti 115 dienų – ilgiausiai iš visų tuomet Vokietijai priklausiusių miestų.

... ir grybai

Daug paslapčių slepia Kuršių nerijos miškas. Jame be bunkerių  galime rasti ir daugiau paliktų karo pėdsakų:  kulkosvaidžių postų, gynybinių Kuršių nerijos apkasų, sprogmenų išmuštų duobių ar nesprogusių artilerijos sviedinių. Vaikštant po Kuršių nerijos mišką reikia žiūrėti po kojomis, nes galima įsipainioti į vokiečių paliktas spygliuotos vielos pinkles ar užkliūti už „juodųjų archeologų“ iškastų ir ant žemės paliktų visiškai sveikų ir nesprogusių sprogmenų. Yra buvę, jog grybautojai  rado ne tik grybus, bet ir ant kelio paliktus artilerijos sviedinius. Tada tenka kviesti išminuotojus, kurie atvyksta į įvykio vietą ir nusprendžia, ar sprogmenis neutralizuoti vietoje, ar vežtis į specialiai tam skirtas vietas.

Paminėti „juodieji archeologai“ pridaro nemažai bėdos. Kasinėja su metalo ieškikliu mūšio vietas arba rausiasi prie istorinių pastatų bei bunkerių, kad rastų reliktų, kuriuos už nemenkus pinigus parduoda juodojoje rinkoje. Taip jie sunaikina  tos vietos istoriją. Juk pagal daiktus galima nustatyti ar numanyti, kas čia buvo ir kodėl buvo. Jei visi istorinę vertę turintys daiktai yra paimami iš rastos vietos ir nenukeliauja į muziejų,  naikinama dalis tos vietos istorijos. Gaila, kad ne visi žmonės susimąsto apie istorijos reikšmę ateičiai ir nepasimoko iš įvykių, kurie ne vieną pavertė prarastosios kartos atstovu.  Būtent taip pavadintos kartos rašytojas E. M. Remarkas karą yra pavadinęs „kruvina praeitimi“, prieš kurią galią turi tik grožis. Norisi tikėti, jog kalbėta buvo ne tik apie išorinį, bet ir dvasinį grožį.

Domantas Kinčius, I a klasė, „Aukuro“ gimnazija

Naudoti šaltiniai:

https://www.neringosmuziejai.lt/

http://www.apleistazona.lt/gynybiniai-itvirtinimai-kursiu-nerijoje/