Dž. Orvelo romano „Gyvulių ūkis“ aktualumas

Taigi, šią temą pasirinkau ne atsitiktinai. „Gyvulių ūkis“ – knyga, sukurta praeito amžiaus viduryje. Jos autorius – britas, Antrojo Pasaulinio karo metais buvęs Namų sargybos nariu, dirbęs radijo laidų vedėju - neakivaizdžiai ir satyriškai kėlė viešumon aktualias to meto problemas, kritikavo kai kurių šalių valdymo formas ir vadovus. Tačiau ši knyga aktuali ir šiandieniniame pasaulyje. Joje galima įžvelgti ne tik kritiką, pajuoką, kurstymą maištui bei antipatiją totalitarizmui – aprašomas ir dviveidiškumas, diskriminacija, nelygybė, agresija. Niekam ne paslaptis, kad tai vienos pagrindinių dvidešimt pirmojo amžiaus ydų.

Pasakojimas pradedamas revoliucinių idėjų išsakymu, kuris pavirsta į norą maištauti. Ūkio gyvuliai jautėsi pažeminti, negaunantys ėdalo tiek, kiek nusipelnė sunkiai dirbdami, todėl įvykdė revoliuciją „Sendvario“ fermoje, išvijo savo šeimininką Džonsą ir pradėjo kurti savarankišką bendruomenę, kurios visi nariai turėjo būti lygūs. Tačiau neilgai trukus išryškėja skirtumai, atsiranda lyderiai – kiaulės. Iš tvarto jos persikelia į buvusio šeimininko namą, gauna daugiau ir geresnio maisto, girtauja, visus ūkio klausimus sprendžia ne gyvuliai, o kiaulių komitetas. Atėjo ir diena, kai gyvuliai ėmė žudyti vieni kitus. Tai pirmasis motyvas, kuriuo galiu pagrįsti šios knygos aktualumą šiandien. Rasinė, ekonominė, lyčių nelygybė – viena opiausių šių laikų problemų. Argi nesijaučiame nejaukiai gatvėje prasilenkdami su kitos rasės žmogumi? Elementariausi pavyzdžiai – kodėl Barakas Obama yra kol kas vienintelis juodaodis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, ir kodėl daugumą šalių vadovų - vyrai? Kodėl kasmetiniuose „Oskaro“ apdovanojimuose juodaodžiai aktoriai statulėles dažniausiai gauna tik už geriausią antraplanį vaidmenį? Kodėl bijome karo pabėgėlių, ir šalių vadovai vengia atverti jiems duris į Europą? Minime tolerancijos dieną, tačiau ar sugebate save įsivaizduoti benamio, kuris naktį rausia šiukšliadėžę, vietoje? Turbūt ne, nors jūs, tikėsime, padorus žmogus. Tikra aliuzija į paprastus „Gyvulių ūkio“ veikėjus, kenčiančius dėl to, kad negimė kiaulėmis.

Kitas faktorius, rodantis jog „Gyvulių ūkis“ aktualus ir šiandien – dar viena žmonijos rykštė – agresija. Agresija yra fizinis poelgis ar žodis, kuriuo siekiama kam nors sukelti skausmą. Agresija ir smurtu persmelktas visas romanas – paršas Napoleonas turėjo devynis šunis, kuriuos buvo pats išdresavęs. „Buvo pastebėta, kad uodegas jam vizgina taip pat, kaip kiti šunys anksčiau vizgindavo fermeriui Džonsui“. Šunų urzgimas greitai užčiaupdavo visus, kuriems kildavo noras išreikšti savo nuomonę ar nepritarimą. Šunys taip pat buvo mirties pranašai tiems, kurie slapta palaikydavo ryšius su ūkio revoliucionieriumi Snieguoliu – Napoleono įsakymu tiems gyvuliams buvo perkąstos gerklės. Šiuolaikiniame pasaulyje agresija, smurtas, patyčios taip pat yra skaudi tema. Dauguma filmų, reklamų, vaizdo žaidimų, realybės šou yra persmelkti smurto. Ši agresija, sklindanti iš žiniasklaidos, didžiausią įtaką daro vaikams. Pagal atliktus mokslinius tyrimus, vaikų, turinčių dėmesio sutrikimą arba diagnozuotą hiperaktyvumą skaičius daugėja kartu su technikos naujovėmis. Tačiau šie sutrikimai ne vieninteliai žiniasklaidos minusai – tai, ką vaikai mato namuose, ir nesvarbu, per televizorių ar prie vakarienės stalo, jiems atrodo normalu ir įprasta. Gyvybė nebėra tokia vertybė, kokia ji turėtų būti. Ar kada atkreipėte dėmesį, kiek žmonių vidutiniškai miršta per įprastą veiksmo filmą? Kaip tai gali nedaryti įtakos mažam žmogui, kuris po poros dešimčių metų bus pilnavertis mūsų visuomenės narys? Vienas pagrindinių ne fizinių vaiko ir suaugusiojo skirtumų – vaikai matytus vaizdus tapatina su tikrove, juos perkelia į žaidimus su bendraamžiams. Augant vaikui, keičiasi ir žaidimai. Užgauti, trinktelėti, smogti, durti ar šauti – didelio skirtumo nebėra. Smurtas tampa norma ir dažnu atveju nebestebinančia realybe.

Apibendrindama noriu pasakyti, jog Dž. Orvelo romanas yra ne tik „pasakojimas apie revoliuciją, pasukusią šunkeliais“ . Knygoje kalbama ir apie nelygybę, diskriminaciją, agresiją. Šios elgesio formos aktualios ir šiandien, gal netgi dar aktualesnės nei buvo knygos rašymo metais. Manau, nelygybės problema sprendžiasi, didėjant žmonių pakantumui kitokiems, kai atsiranda nauji judėjimai, kurie siekia užkirsti kelią tam tikrų visuomenės grupių diskriminacijai, pavyzdžiui, „MeToo“, ginantis moterų teises, „Black Lives Matter“ – juodaodžių. Panašių socialinių problemų pasaulyje yra daug, ir tai ne vien romane minėta nelygybė, agresija, diskriminacija. Visas jas spręsti galima tik mokantis supratingumo, kantrybės, pakantumo ir taikos.