Ar lietuviai – patriotų tauta?

Gal kiek keistoka, tačiau lietuvių meilė Tėvynei labiausiai atsiskleidžia per sporto varžybas. Žaliai „nusidažiusios“ tribūnos, trispalvės spalvomis veidus išsipaišę sirgaliai, nuolatinės Lietuvos vardo skanduotės ir nuoširdus himno giedojimas jau nieko nebestebina, tačiau kaskart paglosto širdį. Vargu, ar toks rašytojas kaip Maironis, savo laiku eilėraščiais tautai skiepijęs lietuvybę, būtų pagalvojęs, jog kažkada jo pradėta darbą tęs sporto šaka. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ jis, taip gražiai aprašęs širdį veriančią meilę Lietuvai bei jos didingą praeitį, kuomet Vytautas ties Žalgiriu įveikė priešus, paklojo tvirtus pamatus šiandieniniam patriotizmui. Neabejotina, jog kiekvieno krepšinio sirgaliaus širdyje dega ta pati ugnelė, kuri degė ir Maironio krūtinėje jam aprašant meilę savo gimtajai šaliai.

Kad ir kiek kalbėtume apie Tėvynės meilę, masinės emigracijos temos išvengti niekaip negalime. Kasdien per televiziją, radiją, žinių portalus girdime tai didėjančius, tai mažėjančius emigracijos skaičius, juos aptarinėjame. Dažnas nevengia emigrantų patraukti per dantį – vadina išdavikais, Tėvynės priešais. Vis dėlto neteisinga visus emigrantus sujungti į vieną visumą ir visiems jiems priklijuoti „išdavikų“ etiketę. Natūralu, jog žmogus visad siekia naudos ir geresnio gyvenimo sau, tad jei to pasiekti nesugeba Lietuvoje, keliauja svetur. Ten išvykę jie buriasi į bendruomenes, švenčia nacionalines šventes, supažindina kitas tautas su lietuviška kultūra. Itin gražia iniciatyva galima laikyti Liepos 6-ąją, kuomet lietuviai visame pasaulyje tuo pačiu metu gieda V. Kudirkos „Tautiška giesmę“, išaukštinančią didvyriškumą, dorybę, darbą ir vienybę. Šia giesme Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį savo artimą ir Tėvynę. Stebint lietuvių bendruomenes visame pasaulyje giedančias, apima jausmas, jog Kudirka savo misiją įvykdė. Himno giedojimas kasmet vis labiau suartina lietuvius kaip tautą, tad giedančius ir savo gimtinę gerbiančius bei mylinčius emigrantus vadinti išdavikais yra tiesiog nepagarbu. Kad ir kaip nesinori to pripažinti, visi žmonės yra savanaudžiai ir paprasčiausiai ieško sau patogesnės vietos po saule. Svarbiausia, jog šis savanaudiškumas neperaugtų į savo gimtosios žemės ignoravimą ir ilgamečių tradicijų nebesilaikymą.

Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių tautos tikrai negalima vadinti nepatriotiška. Būna atvejų, kuomet emigrantai rodo didelę nepagarbą savo gimtajai žemei suteršdami jos vardą, tačiau didžioji dauguma išvykusiųjų puoselėja tradicijas ir net būdami svečioje šalyje neužmiršta, iš kur yra kilę. Džiugu, jog lietuviai patriotizmą laiko vertybe, be kurios tautai grėstų išnykimas.