„Stovime geografinėje kryžkelėje, todėl susvetimėjimo mes niekada neišvengsime“

Kalbininkė priduria, kad svarbu sau nuoširdžiai atsakyti ar dabar mes išties kuriame ir puoselėjame ryšį, stipriname vienybę ir ugdome pilietiškumą su savimi ir su visu pasauliu.

Kieno pareiga yra išsaugoti gimtąją kalbą?

Meilė kalbai priklauso nuo požiūrio į savo šaknis. Domėjimąsi ir mokymąsi užsienio kalbų vertinu teigiamai, bet manau, kad piliečiai, pasirinkę emigranto dalią, vaikus auklėti turėtų gimtąja kalba, nes tikiu, kad kalbos išsaugojimas ateities kartoms yra tėvų pareiga. Kalbą kuria ne tik komisijos, bet ir žmonės, o tėvų atsakomybė yra ugdyti individualų vaiko kalbėjimą: leksiką, toną, intonaciją. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kalbai puoselėti ir gerbti vienos dienos per metus nepakanka, tai turėtų būti sistemingas darbas mokyklose, universitetuose, šeimoje. Įstatymais ir suvaržymais mes nieko nepakeisime, tik išugdyta atsakomybė už savo gimtąją kalbą ir suvokimas, kad ji yra mūsų sielos atspindys, numes grėsmės ir išnykimo šešėlį, kritusį ant vienos seniausių kalbų.

Kaip apibūdintumėte dabartinę lietuvių kalbos padėtį?

Esame kosmopolitiška tauta, kuri stovi geografinėje kryžkelėje, todėl susvetimėjimo mes niekada neišvengsime, o kitų tautų įtaka yra natūralus procesas. Ne susvetimėjimas turėtų gąsdinti tautą, o suvokimas, kad žmogaus leksika, mano galva, yra turtingesnė neigiamiems pasisakymams: kritikos bangoms, pykčiui. Juk dažnai, kai mes norime pasakyti kažką gražaus, mus apima drovumo jausmas, atsiranda nedrąsa ir kitos klišės, staiga pritrūksta gerumo žodžių. Todėl kaip ir bendravimo, taip ir kalbos meno reikia mokytis. Jausmams ir emocijoms mes turime vienodą kūno kalbą: raukiamą kaktą mąstant, pakeliamus antakius apėmus nuostabai ir šypsenas laimės akimirkomis, o ši kalba, palyginti su kitomis, neturi skirtumų. Todėl orus ir patrauklus visada bus tas žmogus, kurio kūno kalba sutaps su vidine kalba.

Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime atlieka knygos?

Esu iš tų žmonių, kurie tiki savo pasąmone, intuicija, todėl pasidaviau literatūros traukai.

Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygos. Knygos pašaukimas yra perteikti gyvenimo jausmą, kurį žmogus išgyvena. Nors iš humanitarų ir yra šaipomasi, kad jie yra labai nepraktiški gyvenime, nes šį pradeda vertinti pagal knygas, bet svarbu nepamiršti, kad jos yra ne tik geriausias žinių, žodyno turtinimo, bet ir pasaulio bei savęs pažinimo šaltinis.

Kaip sudominti jaunimą lietuvių kalba ir literatūra?

Reikalingas didelis darbas ir išmonė tam, kad sudomintum jaunimą literatūra, nes šiai dienai retas į pasaulį ateina su iš vidaus kylančiu smalsumu, o visuomenėje vyrauja didžiulė ir skaudi neskaitymo problema. Aš labai džiaugiuosi, kad dabar bibliotekos aktyviai organizuoja skaitymo konkursus, vis daugiau atsiranda mokytojų, dirbančių iš pašaukimo. Nors mūsų pačių pareiga yra saugoti gimtąją kalbą, bet tikiu, kad daugiau galėtų nuveikti ir universiteto kalbininkai. Turiu omenyje kalbos atsakomybės stiprinimą.

Kokie autoriai, Jūsų nuomone, turėtų būti įtraukti į mokyklų privalomosios literatūros sąrašus?

Į privalomosios literatūros sąrašus siūlyčiau įtraukti gimtųjų regionų kūrėjus, šitaip jaunimas būtų skatinamas domėtis tuo, kas vyksta aplink juos, kad vaikai pajustų tą istorinę atmosferą toje žemėje, kuria vaikšto.

Kokia yra rašytojo misija šiame pasaulyje?

Rašytojas turi būti atviras su visu pasauliu, negali būti kaupikas. Kūrėjo pašaukimas yra atskleisti gyvenimo jausmą, atsakyti sau, kur jis teka. Nors literatūrai kurti ir reikia žmoniškosios patirties, bet visai nesvarbu, tau 20 ar 70 metų, svarbiausia subręsti ir jausti, kada tu ir tavo darbai gali išeiti į viešumą, kada gali atsakyti už savo kūrinius. Knygų leidybą rekomenduoju tuo atveju, kai rašytojas yra drąsiai pasiryžęs susitikti su jo laukiančiais sunkumais, su įvairiais skaitytojais ir kritika. Gyvenime viskas praeina, išnyksta visos didybės, grožis išblėsta, lieka tik dvasiniai laimėjimai, todėl manau, kad kiekvienas žmogus turi dalytis savo dvasiniais turtais, mylėti savo darbus ir neišpuikti.

Kas jauną žmogų turėtų atvesti į filologijos studijas?

Per siaurai suprantame filologiją. Jaunam žmogui sunku save pažinti, gali būti, kad per visą gyvenimą neatsakysi sau į klausimą, koks tu esi, bet į filologijos katedrą turėtų atvesti smalsumas, noras, praktiškumas, tėvų ir mokytojų patarimai.

Kur gali dirbti žmogus, įgijęs filologo specialybę?

Lietuvių filologija yra plačių galimybių specialybė, todėl galima užsiimti viskuo, išskyrus skaičiavimą: dirbti radijuje, televizijoje, rašyti straipsnius laikraščiuose ir žurnaluose, tapti vertėju, rašytoju, gidu ar redaktoriumi. Ši specialybė universali dar ir tuo, kad siejasi su menais, istorija ir kultūra.

Ar egzistuoja specialybė, kuri garantuotų laimingą ateitį?

Mokydamasis amžių išbandytos klasikinės filologijos, žmogus gauna tam tikrus gyvenimo pagrindus, bet viskas gyvenime priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes specialybė tik atidaro duris, o kelią šiame atvirame pasaulyje pasirenkame patys.

Ar šios studijos sudėtingos?

Lietuvių filologiją studijuoti nėra sunku, jei specialybė atitinka tavo prigimtį, jei jauti, kad esi savo vėžėse. Šį dalyką studijuojantiems studentams reikia labai daug intuicijos, o kadangi moterys ją turi stipresnę nei vyrai, todėl dažniau ir renkasi.

Kokia yra žmogaus gyvenimo esmė?

Žmogaus esmė yra eiti savo keliu. Mano gyvenimo devizas: žmogus ne medis, jame slypi nenusakomas laimės troškimas ir gal ta laimė maža, bet ji sava. Kai žmogus nori būti laimingas, jis nemiega ir nesnaudžia, jis dirba, o tie, kure stengiasi - juos visada lydi sėkmė.